Straipsnyje, remiantis istoriniais pavyzdžiais, protesto grupių Femen ir Pussy Riot atvejais, meno grupių Voina ir Zmena veiklos analize, kalbama apie vaizdingų pranešimų manifestacijos, reprezentacijos ir skaitmeninio paskirstymo santykį. Meniškumo mažėjimas ir protesto akcijų rengimas siekiant bent iš dalies patenkinti politikos vartotojų geismus ir iš jų kylančius poreikius šiandien derinamas su pilietiniais ir komerciniais siekiniais vienu metu. Meniškumo supaprastėjimas iki elementaraus gatvės, darbininkiško meno, iki populiarių vaizdų pasiūlos, kuri kartu tenkina ir politikos paklausą socialiniuose tinkluose, dera su didėjančia skaitmeninių technologijų ir pranešimų sklaida. Straipsnyje teigiama, kad ne tiek komunikaciniai veiksmai, kaip manė J. Habermasas, kiek komercinis ir politinis juslumo ir estezio paskirstymas – tai aprašė J. Ranciere’as, bei menamai laisvas vartojimas veikia vartotojiškas-pilietines nuostatas. Naujasis komunikacinis, vartotojiškas-pilietinis sąmoningumas priklauso nuo skaitmeninėje erdvėje platinamų turinio, kalbos, sukeliamos euforijos, kurią šiuolaikinės kūrybinės ir informacinės industrijos išlaiko, reprodukuoja komerciniais tikslais, o ne norėdamas atitikti specifinius moralinius ar politinius idealus. Tuo galima paaiškinti Femen iš dalies antifeministinį elgesį, nuolatinį apsinuoginimą, komercinį bendradarbiavimą, kuris lemia pilietinį pasirinkimą. Kritinis mąstymas ir lyderystė masinio paskirstymo ir vartojimo atveju yra ne vieno ideologinio naratyvo išpažinimas ir kitų atmetimas, o keleto skirtingų pasakojimų ar vizualių siužetų atitikimas. Taip yra sukuriama laisvės, kritiškumo, revoliucingumo iliuzija. Kaip priešybė paskirstomajai-spektakliškai manipuliacijai nagrinėjami performatyvaus išcentrinimo ir skaitmeninio kūrybinio situacionizmo veiksmai, kuriuos iš dalies atitinka Pussy Riot atvejis. Vis dėlto Voina ir Zmena meno grupių veiklos analizė rodo, kad nekomercinis protestas, be kryptingo informacijos paskirstymo ir sąveikos su masine paklausa elektroniniuose tinkluose, yra mažai efektyvus. Todėl straipsnio pabaigoje aptariama pasipriešinimo taktika, apie kurią kalbėjo situacionistai (G. Debord’as, R. Vaneigeimas) ar postsituacionistai (J. Boudrillard’as), šiuolaikinio paskirstymo kritikai (J. Ranciere’as). Straipsnyje diskutuojama apie kūrybinių situacijų sudarymą ir nekomerciškumą naudojantis skaitmeninėmis erdvėmis ir komercinio paskirstymo analogais.