Socialiai orientuotas Vietnamo budizmas – tai religinis fenomenas, kuris gali būti analizuojamas politiniu požiūriu kaip aktyvi opozicinė reakcija į kolonializmo apraiškas ir iššūkius. Šio straipsnio tikslas yra atskleisti socialiai orientuoto budizmo kilmę ir metodus, kuriais jis sutelkė Pietų Vietnamo visuomenę kontroversiškai vertinamo Ngo Dinh Diemo prezidentavimo metais. Chaotiškos pokolonijinės būsenos kontekste atsispindėjęs siekis išlikti kaip religijai ir susigrąžinti savo autoritetą žymėjo budizmo gebėjimą sutelkti netgi fragmentuotas kvazipilietinės visuomenės grupes, nepatenkintas esama situacija. Straipsnyje, daugiausia remiantis pokolonijinio diskurso teoretikų teiginiais, plėtojama mintis, kad Pietų Vietnamo modernizacijos istorija yra glaudžiai susijusi su socialiai orientuoto budizmo raiška, lėmusia vieningą ir efektyvų budistinių bendruomenių ir pasauliečių pasipriešinimą. Pokolonijinio diskurso teoretikų prieiga pasirenkama kaip pliuralistinė intelektinė srovė, gebanti paaiškinti įvairius šiuolaikinius antagonistinius diskursus, tad pirmoje straipsnio dalyje pristatomas socializuotas budizmas ir jo raiška pokolonijinėje perspektyvoje. Antroje straipsnio dalyje nagrinėjami propagandiniai, instituciniai ir edukaciniai metodai, kuriais budistinės bendruomenės ir pasauliečiai priešinosi kolonijinio tipo Diemo režimui. Straipsnis atsklei džia, kad pasipriešinimas Diemo režimui palaipsniui virto kova su kolonijine priespauda, kurią savotiškai skleidė Jungtinės Amerikos Valstijos, remdamos provakarietišką Pietų Vietnamo lyderį.