Straipsnyje analizuojamos naujojo viešojo valdymo sąsajos su šiuolaikinio muziejų valdymo koncepcija, naujojo viešojo valdymo priemonių paplitimas Lietuvos muziejuose ir įtaką jų taikymui darantys veiksniai. Nors pasaulyje plinta šiuolaikinio muziejų valdymo teorija, kurios pagrindiniai teiginiai glaudžiai susiję su naujojo viešojo valdymo praktikomis (hierarchinio valdymo modelio atsisakymu, orientacija į lankytojus ir jų įtraukimu į muziejaus veiklą, tarpsektoriniu bendradarbiavimu, skaidrumo ir atskaitingumo siekiu), gyventojų apklausos rodo, kad Lietuvos muziejų veikla menkai kinta, o specialistai muziejus priskiria tradicinėms institucijoms. Tyrimo metu atlikta Lietuvos muziejų veiklą reglamentuojančių teisės aktų analizė atskleidė įtvirtintus tiek tradicinio, tiek naujojo viešojo valdymo elementus. Remiantis kiekybinio tyrimo duomenimis, galima teigti, kad šiuolaikinio muziejų valdymo priemonės paplitusios tik iš dalies, o muziejų valdymas yra gana uždaras. Taikydamos naujojo viešojo valdymo priemones, šios institucijos susiduria tiek su sisteminėmis, tiek su vidinėmis kliūtimis (jos nagrinėjamos kokybinio tyrimo metu) – nefunkcionaliu paskatų mechanizmu, bendros muziejų politikos trūkumu ir lemiamą reikšmę turinčiu muziejaus vadovo vaidmeniu. Įvardytų problemų sprendimas lemtų efektyvesnį naujojo viešojo valdymo priemonių taikymą Lietuvos muziejuose ir padėtų gerinti šių institucijų veiklą.