Straipsnyje nagrinėjamas Amerikos lietuvių visuomenės ir mokslo veikėjo Vytauto Kavolio požiūris į liberalizmo ir emocijų santykį. Teigiama, kad, Kavolio įsitikinimu, grynajame liberalizme emocijų reikšmė žmogaus gyvenime yra ignoruojama. Šis emocijų nuvertinimas aiškinamas racionalistine grynojo liberalizmo prigimtimi. Teikiant pirmenybę protui, emocijos jame atmetamos kaip nereikšmingos. Šį ribotumą, pasak Kavolio, grynasis liberalizmas gali įveikti tik pasitelkęs romantinę pasaulėžiūrą, kurioje emocijoms tenka išskirtinė vieta. Būtent romantizmo įtaka mąstytojas aiškina ir per visą liberalizmo istoriją nusidriekusią tradiciją pripažinti emocijų vaidmenį žmogaus gyvenime. Įrodinėjama, kad emocijų reikšmės supratimas Kavoliui kyla ne iš pažinties su pamatiniais romantizmo tekstais, bet ateina iš jo mokslinių tyrimų konteksto – gilinantis į froidizmo ir neofroidizmo atstovų darbus. Teigiama, kad tuose darbuose eksploatuojama pasąmonės idėja sudaro Kavoliui sąlygas tvirtinti, kad vis dėlto grynajam liberalizmui nepavyksta visiškai atsiriboti nuo emocijų. Jos esą išlieka ne sąmoningame, bet pasąmoniniame jo lygmenyje. Esą grynasis liberalizmas įkūnijąs prieš autoritetus maištaujančios asmenybės tipą. Straipsnyje taip pat analizuojama, kaip savo bendrąjį požiūrį į liberalizmo ir emocijų santykį Kavolis konkretina kurdamas savąją liberalios pasaulėžiūros versiją – integralųjį liberalizmą – ir gilindamasis į jo emocines ištakas.