Straipsnyje nagrinėjamos Vidurio ir Rytų Europos gerovės režimų orientacijos į amžių skirtumų priežastys. Ieškoma atsakymo į klausimą, kodėl vienų Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybių socialinė politika yra palankesnė vyresnio amžiaus piliečiams, o kitų – jaunesniems. Gerovės režimo orientacija į amžių nustatoma apskaičiuojant vyresniems / jaunesniems piliečiams skiriamų socialinių išlaidų santykį (VJIS indeksą). Pagrindiniais analizės objektais pasirinktos dvi VRE valstybės, kurios gerovės režimų tyrimuose įprastai apibrėžiamos kaip tuo požiūriu panašios, tačiau jų orientacija į amžių labai skiriasi. Tai Vengrija, kurios gerovės režimas orientuotas į jaunesnius, ir Lenkija, itin didelę savo socialinių išlaidų dalį skirianti pensininkų gerovei užtikrinti. Atliekant sisteminę šių valstybių orientacijos į amžių kaitos procesų analizę, išryškėja, kad dabartinė Vengrijos ir Lenkijos gerovės režimų orientacija į amžių yra nulemta dviejų istorinių kritinių lūžių, įvykusių septintu–aštuntu dešimtmečiais ir pokomunistinio laikotarpio pradžioje. Remiantis istorinio institucionalizmo koncepcija, identifikuojami procesai, kaip dvi institucijos – socialinės sistemos fragmentacijos laipsnis ir partinės konkurencijos pobūdis – bei jų sąveika bėgant laikui lėmė Vengrijos ir Lenkijos gerovės režimų orientacijos į amžių skirtumų atsiradimą.