Šiame straipsnyje analizuojama įgyjamosios senaties instituto samprata, jo paskirtis, taikymo sąlygos bei pasireiškimas praktikoje, praeityje Lietuvoje galioję teisės aktai, įgyjamosios senaties instituto romėnų laikų pradininkų šaltiniai, teismų praktika. Darbe nurodoma, jog romėnų privatinės teisės viešpatavimo laikais įgyjamosios senaties supratimas nuo to, kokį mes turime šiandien, skiriasi. Be kita ko, įgyjamosios senaties institutas aiškinamas per valdymo kaip faktinės būsenos prizmę. Darbe aptariami ir probleminiai instituto aspektai: kvestionuojamas valstybės nuosavybės išimtinis neliečiamumas, registravimo nebuvimo, kaip teisėtumo sąlygos būtinumo, kontraversiškumas. Atsižvelgiant į nurodytus instituto trūkumus, numatomi ir galimi jo pakeitimai bei su jais susijusi galima nauda tiek valstybei, tiek žmogui.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.