Šiame straipsnyje aptariami kodų kaitos atvejai dvikalbių vaikų rišliuosiuose pasakojimuose pagal siužetinę paveikslėlių seką. Tyrimu siekta įvertinti, kokie kodų kaitos tipai ir funkcijos vyrauja vaikų pasakojimuose, sukauptuose taikant MAIN metodiką. Pasirinktos skirtingų kalbinių grupių (LT-AN ir RU-LT) vaikų imtys, nes tikėtasi atskleisti skirtingų kodų kaitos vartojimo tendencijų. Tyrimas parodė, kad kodų kaita buvo dažnesnė RU-LT imtyje, kurios vaikai gyveno Lietuvoje, tačiau augo rusakalbėse šeimose, lankė tautinėms mažumoms skirtas ugdymo įstaigas. Vaikai stokojo elementarių lietuvių kalbos vartosenos įgūdžių, todėl dažniau pasitelkdavo savo gimtosios kalbos žodžius ar frazes, norėdami išreikšti mintį. Šių vaikų grupėje vyravo labai aiški kodų kaitos motyvacija, susijusi su leksinių spragų pildymu. Lietuviai vaikai, gyvenantys anglakalbėje šalyje (LT-AN), patyrė mažiau sunkumų pasakodami lietuviškai: jų pasakojimuose kodų kaitos atvejų buvo mažiau, jie buvo dažniau susiję ne su leksinėmis spragomis, bet su pasakojimo rišlumo elementais. Apibendrinant galima teigti, kad kodų kaita pasitelkiama kaip pagalbos strategija, leidžianti sėkmingai įgyvendinti užduotį – papasakoti istoriją kalba, kuri yra paveldėtoji (LT-AN) arba antroji (RU-LT).
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.