Komunikacijos vaidmuo plėtojant nuotolinius mokymus ir įtraukųjį švietimą Lietuvoje

Santrauka

Nuotolinis mokymasis – ugdymo forma, kuriai būdingas fizinis mokytojų ir mokinių atskyrimas ir technologijų naudojimas, – ilgą laiką buvo orientuotas į netradicinius studentus: dirbančiuosius, kariškius, gyvenančiuosius atokiose vietovėse. Šiandien nuotoliniai mokymai itin aktualūs neįgaliems žmonėms, rodantiems didžiausią motyvaciją kelti kvalifikaciją. Aplinkos pokyčiai, technologijų raida paskatino lankstesnį švietimo sistemos prisitaikymo poreikį ir Lietuvoje. 
Vienas nuotolinio mokymo tikslų – išplėtoti socialiai teisingą, visiems prieinamą švietimo sistemą, sudarančią sąlygas visuomenei mokytis visą gyvenimą, padėti valdyti negalias, mokytis veiksmingiau. Įvairialypė patirtis rodo būtinybę skatinti švietimo lankstumą ir sudaryti galimybę mokytis visiems. 
Straipsnyje pristatomas tyrimas, kuriuo siekta ištirti komunikacijos vaidmenį plėtojant nuotolinius mokymus ir įtraukųjį švietimą Lietuvoje. Tyrimui atlikti taikyta mokslinės literatūros analizė ir kokybinis tyrimas – pusiau struktūruoti interviu. Analizuojama nuotolinio mokymo(si) samprata ir ypatumai, aptariamas nuotolinių mokymų aktualumas ir nustatyti iššūkiai, su kuriais susiduria negalią turintys asmenys, identifikuotas nuotolinių mokymų funkcionalumas ir komunikacijos įtaka minėtiems procesams.