Moksliniame darbe analizuojamos valstybinės žemės nuomos instituto susiformavimo prielaidos, aptariant tokio reguliavimo atsiradimo istorinį kontekstą, apžvelgiant teisėkūros, susijusios su šio instituto reglamentavimu, raidą, ją aiškinančią teismų praktiką bei Konstitucinio Teismo jurisprudenciją.
Valstybinės žemės nuomos instituto susiformavimui didžiausią įtaką turėjo Konstitucijos originalios redakcijos 47 str. įtvirtintas draudimas juridiniams asmenims turėti žemės nuosavybės teise bei restitucijos ir privatizavimo procesų ypatumai, kurie nesudarė sąlygų privačios žemės masyvų formavimuisi ir tapo prielaida išsiskirti turtinių kompleksų (t. y. žemės sklypo ir ant jo stovinčių statinių) nuosavybės teisei. Darbo autoriai, ištyrę valstybinės žemės nuomos reglamentavimo raidą nuo 1992 m. iki 2022 m., valstybinės žemės nuomą apibūdino kaip savarankišką civilinės teisės institutą, kuriuo viešosios teisės reguliavimo metodas ir griežti valstybės turto valdymo principai derinami su bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais, ir siekiama užtikrinti teisingą visuomenės interesų ir savininko teisių pusiausvyrą. Specifinis valstybinės žemės nuomos reglamentavimas Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje bei valstybinės žemės nuomos santykių didelis paplitimas užkirto kelią realiam dar romėnų teisėje žinoto principo superficies solo cedit įgyvendinimui Lietuvos daiktinėje teisėje: nors šis principas ir įtvirtintas Civiliniame kodekse, numatytos jo išimtys yra itin dažnai taikomos, taip užkardant faktinį principo viešpatavimą Lietuvos teisinėje sistemoje.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.