Viena didžiausių emigracijų, palietusių Lietuvą, vyko Antrojo pasaulinio karo metais. Dalis lietuvių, baimindamiesi sovietinės reokupacijos ir jau patirtų represijų, pasitraukė į Vakarus. Karas sutrikdė komunikaciją, o tai, kad Lietuva buvo okupuota, komunikacijos taip pat nepalengvino. Dėl Sovietų Sąjungos draudimų gimtinė išeiviams kurį laiką buvo visiškai nepasiekiama fiziškai, tačiau emigravusieji įvairiais būdais domėjosi Sovietinės Lietuvos padėtimi, klausėsi radijo pranešimų, susijusių su Lietuva, skaitė lietuvišką spaudą. Mirus Josifui Stalinui, komunikacijos laiškais kontrolė buvo sumažinta, todėl 6-ajame deš. didesnė dalis emigravusiųjų atnaujino nutrūkusius ryšius su Lietuvoje likusiais artimaisiais. Šie išeiviams dažniausiai rašė apie kasdienybę ar buitį, tačiau iš mažų detalių ir, dažnai net nereflektuodami, kūrė sovietų užimtos Lietuvos vaizdinius. Minėtina ir tai, kad nuo 6-ojo deš. pab. emigravusiems buvo suteikta galimybė aplankyti Sovietų Lietuvą. Šios kelionės galėjo formuoti įvairų ir prieštaringą Sovietų Lietuvos vaizdą, kuris iš dalies galėjo užpildyti, sustiprinti arba pakeisti nuotoliniu būdu suformuotus vaizdinius.