Straipsnyje nagrinėjamas tarpukario lietuvių poezijos teminis virsmas iš kaimo į miestą 1918–1940 m. Remiantis vaizdiniais ir lyriniais išgyvenimais tarpukario lietuvių poezijoje, apžvelgiami besikeičiantys to meto miesto poezijos bruožai, aptariamas joje atsiskleidžiantis miestas, svarbus to meto visuomenėje besikeičiantis suvokimas apie save kaip individą, savo aplinkos, bendruomenės pokyčiai urbanizacijos akivaizdoje. Per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius kaimo ir miesto poezijos įtampa apėjo beveik visą ratą: laikotarpio pradžioje matome natūralų miesto „įsiveržimą“ į poeziją, laikotarpio pabaigoje miestas tampa kasdienybe, jaučiama kaimo nostalgija.