Lietuvių kalbos priegaidės vieta kalbos sistemoje ir tipologinės ypatybės tebėra ginčų objektas. Straipsnyje bandoma parodyti šio fonologinio požymio specifiką atsižvelgiant į foneminių (fleksinių) ir silabeminių (izoliacinių) kalbų skirtumą. Fonetiškai panašios prozodinės priemonės šiose kalbose žymiai skiriasi funkciniu požiūriu, tai priklauso nuo jų apibūdinamų reikšminių vienetų ypatybių. Foneminių kalbų reikšminiams vienetams būdingas daugiaelementiškumas: žodis normaliai susidaro iš kelių morfemų, morfemos išraišką paprastai sudaro kelios fonemos. Silabeminių kalbų vienetai yra vientisi: tipiški yra vienamorfemiai žodžiai, sunku kalbėti apie morfemos išraiškos sudedamąsias dalis. Todėl foneminėms kalboms būdingi suprasegmentiniai požymiai, jungiantys jų vienetų komponentus, o silabeminėms kalboms tokių požymių neprireikia (vienskiemeniams žodžiams nereikia kirčio, tonai padeda diferencijuoti vientisas morfemas). Lietuvių bendrinės kalbos sistemoje priegaidė yra žodžio požymis: ji yra neatsiejama nuo kirčio ir laikytina kirčio pavidalu (poliakcentinė kalba). Atsižvelgiant į tarmėse užfiksuotus nuo kirčio nepriklausomų priegaidžių atvejus, bendresnėje sistemoje priegaidė funkcionuoja kaip morfemos požymis (linkęs niveliuotis silpnosiose pozicijose). Pagal priegaides paprastai skiriami skiemenys, tačiau tai pašalinis efektas: skiemuo suteikia bazę priegaidžių realizacijai, bet pats savaime, nebūdamas reikšminis vienetas, nėra reikalingas specialaus klasifikacinio požymio.