Sąvoka „kompetencija“ tampa vis svarbesnė, nes ji yra glaudžiai susijusi su mokymosi visą gyvenimą idėja bei būtinybe nuolat tobulinti savo profesines kompetencijas. Būtent kompetencijų tobulinimas didina profesionalo įsidarbinimo galimybes. Kalbant apie kompetencijomis grįstą išsilavinimą iškyla nemažai problemų, kadangi kompetencijos samprata suprantama gana skirtingai. Iš vienos pusės, ji vertinama kaip vidutinis žinių ir įgūdžių lygis, iš kitos pusės, reiškia efektyvų elgesį nestandartinėje situacijoje, kuriai reikia gilių žinių, įgūdžių ir aukštos kvalifikacijos. Šio straipsnio tikslas – aptarti įvairias kompetencijos sampratas, laikantis integruoto požiūrio į jos prasmę.
Literatūros analizė leido nustatyti, kad nors sąvokos „kompetencija“ diskursas yra plačiai diskutuojamas mokslinėje literatūroje, o jos supratimas priklauso nuo pasirinkto požiūrio, kiekvienas turi racionalumo aspektą. Dauguma požiūrių randa atgarsį Westeros kompetencijos modelyje. Juo vadovaujantis kompetencija galima laikyti individo žinias, patirtį, įgūdžius, gebėjimus, požiūrius, vertybes, kitas asmens savybes, lemiančius supratimą ir pasiryžimą įveikti konkrečią intelektinę (pažinimo, mąstymo) ar praktinės veiklos reikalaujančią situaciją bei užtikrinančius šios veiklos sėkmę. Asmens kompetencija priklauso ne tik nuo to, kokių kokybių visumą („kokybių baseiną“) jis turi, bet, svarbiausia, ir kokią kokybių struktūrą jis pasirenka iš vidinio „kokybių baseino“, kad įveiktų konkrečią veiklos ar darbo situaciją. Požiūriai, vertybės yra tas kompetencijos pagrindas, kuris pasireiškia kaip veiklos varomoji jėga ir formuoja pasiryžimą šiai veiklai bei pasitikėjimą sėkme. Kompetencija nėra statiška, ji yra dinamiška, gali kisti pačioje veikloje, nes veikdamas žmogus kartu ir mokosi, taigi kaupia žinias, patirtį, įgūdžius.