Straipsnyje aprašomos trys metaforiškai įvardijamos ugdymo sampratos: antikinė ugdytojo kaip skulptoriaus, naujųjų amžių ugdytojo kaip sodininko ir mūsų laikais besiformuojanti ugdytojo kaip vedlio. Visos ugdymo sampratos pateikia konkretų atsakymą į ugdymo problemą, kuri kyla iš žmogaus apspręstumo būti neapspręstam, todėl nuo ugdytojo priklauso žmogaus formavimas. Ugdytojas kaip skulptorius šią problemą sprendžia priverstinai primesdamas ugdytiniams iš anksto suformuotą ugdymo sampratą. Ugdytojas kaip sodininkas priima kiekvieną mokinį ir jį arba ją ugdo atsižvelgdamas į individualius gabumus. Ugdytojas kaip vedlys suderina skulptoriaus ir sodininko ugdymo būdus: kaip skulptorius turi ugdymo vyksmo viziją, o kaip sodininkas stengiasi, kad kiekvienas mokinys šį kelią nueitų pats. Ugdytojo kaip skulptoriaus ugdymo samprata yra socialistinė, o ugdytojo kaip sodininko – liberali. Ugdytojas kaip vedlys atitinka mūsų laikais besiformuojančią politikos sampratą, kurios uždavinys – suderinti socializmą su liberalizmu.