Žemaičių savimonės suvokimui ypač svarbūs transkripcija užrašytieji natūralaus žemaitiško kalbėjimo(si) liudijimai. Paskelbtų kalbėjimo(si) įrašų visumoje du leidiniai – Taip šneka tirkšliškiai (Girdenis 1996) ir Kretingos tarmės žodynas (Aleksandravičius 2011) – yra ypatingi dėl juose užfiksuotų pokalbio atkarpų autentiškumo ir dialogiškumo. Minėtieji šaltiniai labiausiai vertintini kaip tam tikri visuminiai kasdieniško žemaičių kalbėjimosi atkarpų registrai, atskleidžiantys tikrąsias kalbančiojo pažiūras. Pasikartojančių kasdieniško žemaitiško kalbėjimo frazių, sakinių ir jų variantų analizė leidžia pamatyti juos ištarusių asmenų pasaulėžiūros modelius, kurie ir bus aptariami straipsnyje. Dar vieno šaltinio – Šiaurės vakarų žemaičių žodyno (Vanagienė 2014, 2015) – medžiaga pasitelkta ir dėl gausaus kasdieniško kalbėjimosi pavyzdžių sluoksnio, ir dėl apibendrinimų, atspindinčių socialinių pokyčių įtaką žemaitiškam gyvenimo būdui ir vertinimo nuostatoms.