Tyrimo akiratyje mažoji bendruomenė – šeima ir jos tiesioginis santykis su gyvenamąja gamtine aplinka lietuvių folklore. Vadinamieji ritualiniai pérėjimai (pranc. les rites de passage) ir jų kontekstuose atsiskleidžianti viešųjų šeimos gyvenimo įvykių (vedybų, mirties) refleksija dainuojamojoje poezijoje sudarė palankias prielaidas pasigilinti į gamtovaizdį įprasminusias vadinamąsias bendrąsias vietas (loci communes). Selektyviai pasirinktų pagrindinių gamtovaizdžio komponentų – medžių, vandenų, akmenų – ryški mitoritualinė dominantė folkloro tekstynuose leidžia juos ir šiandien traktuoti kaip tam tikras būtent folklorinėje atmintyje išsaugotas kultūrines vertybes. Lietuvių folklorinio kraštovaizdžio tyrimas, atliktas laikantis hermeneutinės interpretacijos krypties, parodė, jog gamtos ir žmogaus (šeimos) santykiams liaudies poezijos kanone akivaizdžiai teikiama normatyvinė vertė, o pats folklorinis bendruomenės (šeimos) ir gamtos solidarumas lengvai išauga iki bendražmogiškų, tarp jų – ir nacionalinių, kultūros vertybių statuso.