Senųjų baltiškųjų Enchiridiono vertimų paralelės: dėl pasiutimo formos (vok. ӡu f luchen bewegt)
[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnio tikslas – ištirti, kaip vertimuose į senąsias prūsų, lietuvių ir latvių kalbas buvo perteiktas Martyno Liuterio Mažojo katekizmo „Tikėjimo išpažinimo“ skyriuje aptinkamas pasakymas ʒu fluchen bewegt (kontekste [Ich...] habe ſie erʒurnet und ʒu fluchen bewegt).
Kalbamojo pasakymo semantika ir vartosena, taip pat vertimo strategijos, kurias taikė minėtų kalbų vertėjai, tiriamos kontrastyviniu ir hermeneutiniu metodais.
Abelio Vilio vertimas greičiausiai buvo paveiktas skirtingų veiksnių, iš jų – pažodiškumo ir ikonizmo. Vertimui įtakos taip pat galėjo turėti fonetinės ir semantinės sąsajos su vokiečių k. Woge: beweget ~ bewogen. Atliekant analizę, straipsnyje pateikiama ir kitų kalbų kontrastyvinių pavyzdžių.
Daroma išvada, kad senosios prūsų kalbos žodis pobanginnons yra Vilio kūrybinis vertimas (vok. Lehnschöpfung). Taip vertime į prūsų kalbą atsiskleidžia subtili lingvistinė senosios prūsų ir vokiečių kalbos interferencija.