[straipsnis ir santrauka lietuvių kalba; santrauka anglų kalba]
Straipsnyje diskutuojama apie baltams ir slavams bendrą rankos pavadinimą. Šis kūno dalies pavadinimas (somatonimas) neįprastas tuo, kad negalima rekonstruoti jo indoeuropietiškosios protoformos. Tai reiškia, kad bendro indoeuropiečių rankos pavadinimo nėra arba jis nėra išlikęs, o baltų ir slavų kalbos turi savarankiškas formas, kurios skiriasi nuo kitų indoeuropiečių kalbų.
Antrame straipsnio skirsnyje apžvelgiamos pagrindinės baltų ir slavų rankos pavadinimo etimologinės hipotezės. Ypatingas dėmesys skiriamas mažiau žinomai hipotezei, kuri aptariamas formas kildina iš indoeuropietiškosios leksemos *penkwe. Franklino Horowitzo (1992) teigimu, šios leksemos pirminė reikšmė buvo ‘ranka’ ir tik vėliau leksema įgijo reikšmę ‘5’. Minėtas paaiškinimas galėtų atskleisti akivaizdų somatonimo ir skaitvardžio etimologinį / semantinį ryšį, tokį, koks pastebimas daugelyje pasaulio kalbų. Tačiau diskusijoje nurodoma, kad šiam etimologiniam spėjimui pagrįsti kyla tiek fonologinių, tiek darybinių sunkumų. Daroma prielaida, kad Horowitzo hipotezei negalima pritarti. Antra vertus, kitos straipsnyje apžvelgiamos hipotezės lieka tikėtinos. Ypač klasikinė hipotezė (lie. rankà < riñkti), kuriai galima rasti nominacijos paralelių kitose ide. kalbose.
Paskutiniame skirsnyje teigiama, kad straipsnyje nagrinėjamas somatonimas laikytinas baltiška inovacija. Novatoriški aspektai yra: i) leksemos semantinė apimtis (nuo peties iki pirštų galų), mat tai – išimtis ide. kalbose (plg. Brown 2005), ii) tarp leksemų ranka ir koja nėra giminės opozicijos, plg. ši opozicija vyrauja įvairiose ide. Kalbose ir yra laikoma archajišku bruožu. Inovacija laikytina baltiška forma, nes daugelyje pasaulio kalbų reikšmei ‘rinkti’ galima rekonstruoti bendrą šaknį (plg. Alinei 1996, 525–526), o šaknis *(w)renk- liudyta tik baltų kalbose (tiksliau – lietuvių kalboje). Todėl somatonimą, sukurtą šios šaknies pagrindu, slavai tikriausiai pasiskolino baltų ir slavų bendrystės laikotarpiu iš baltų (plg. Sabaliauskas 1966, 10).