Parkinsono liga – tai neurodegeneracinė liga, kuri sukelia progresuojantį neįgalumą. Dėl dopaminerginių neuronų netekimo sutrikus jų ryšiams su kitomis nervų sistemos sritimis ir susilpnėjus dopaminerginio signalo perdavimui, vystosi ne tik motoriniai, bet ir nemotoriniai simptomai. Nemotorinių simptomų spektras apima ir kognityvinius bei elgesio sutrikimus: gali pasireikšti ir psichozės simptomai. Trūksta duomenų apie sergant Parkinsono liga išsivysčiusios psichozės paplitimą, nes naudojamos skirtingos diagnostikos priemonės. Galima pasitelkti modifikuotus Nacionalinio neurologinių ligų ir insulto instituto (NINDS, National Institute of Neurological Disorders and Stroke) kriterijus. Sukurta nemažai skalių psichozės išsivystymo rizikai bei sunkumui vertinti, diagnozės patvirtinimui. Norint patikimai diagnozuoti, patartina naudotis keliomis skalėmis, atsižvelgiant į individualią paciento simptomatiką, priežastis bei diferencines diagnozes. Farmakologiniam gydymui gali būti naudojami antipsichotikai arba dopamino D2 receptorių antagonistai (klozapinas, kvetiapinas), 5-HT2A receptorių ligandai, demencijai gydyti skirti vaistai, anksiolitikai, antidepresantai, gabapentinas. Nemedikamentiniai gydymo būdai gali būti šie: elektrokonvulsinė terapija, gilioji smegenų stimuliacija, transkranijinė neinvazinė stimuliacija. Gydant patartina naudotis algoritmais. Būtini tolesni tyrimai, norint atrasti naujus vaistus, skirtus specifiškam šios ligos gydymui. Nors Lietuvoje šiuo metu nėra galimybės gydyti pimavanserinu, kurio specifinė indikacija – su Parkinsono liga susijusi psichozė, pacientams galima rekomenduoti kitus gydymo būdus, nepamirštant ir apie psichologinį paciento konsultavimą, bendradarbiavimą su psichiatrais ir psichologais.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.