Klinikinio riešo kanalo sindromo diagnozės tikslumas prieš atliekant nervų laidumo tyrimus

Santrauka

Įvadas ir tikslas. Riešo kanalo sindromas (RKS) yra kompresinė neuropatija, kurią sukelia vidurinio nervo suspaudimas riešo kanale. RKS yra labiausiai paplitęs iš kompresinių neuropatijų. Įvairių tyrimų duomenimis, RKS paplitimas tarp suaugusiųjų (15–65 metų) Vakarų Europoje svyravo nuo 0,29 % iki 43 %. Kadangi RKS paveikia vidutinio amžiaus aktyvius darbuotojus, jis yra susijęs su didelėmis sveikatos priežiūros išlaidomis ir ekonomine našta. Svarbu anksti diagnozuoti RKS ir siųsti pacientą tolesniam ištyrimui ir gydymui. Šiuo tyrimu siekėme įvertinti klinikinės RKS diagnozės tikslumą prieš atliekant nervų laidumo tyrimus pacientams.
Metodai. Buvo vertinamas klinikinių diagnozių atitikimas lyginant siuntimo diagnozes su diagnozėmis, patvirtintomis elektroneuromiografijos tyrimu. Į tyrimą įtraukti visi pacientai, siųsti elektroneuromiografijos tyrimui nuo 2023 m. rugpjūčio mėn. iki 2024 m. vasario mėn. Pacientų amžius, lytis, siuntimo ir galutinė diagnozės buvo paimti iš pacientų ambulatorinių kortelių. Gauti duomenys buvo apibendrinti ir apdoroti „Microsoft Office Excel 365“, o duomenų analizė atlikta „IBM SPSS Statistics“.
Rezultatai. Dažniausios priežastys, dėl kurių pacientai buvo siųsti atlikti elektroneurografiją, buvo įtariamas riešo kanalo sindromas (30,7 %), alkūninio kanalo sindromas (13,5 %), kitos viršutinių galūnių mononeuropatijos (16,2 %) ir polineuropatijos (15, 5 %). Dažniausia diagnozė po konsultacijos buvo riešo kanalo sindromas (42,6 %), paskui – nervų šaknelių ar rezginių patologijos (14,5 %). Iš 91 paciento, atsiųsto elektroneurografijai dėl įtariamo RKS, 67 (73,6 %) pacientams RKS buvo patvirtintas, o 12 (13,2 %) pacientų elektroneurografijos metu kliniškai reikšmingų pakitimų nenustatyta.
Išvada. Mūsų tyrimas rodo, kad elektroneurografijos tyrimas yra būtinas norint patikslinti ir patvirtinti RKS diagnozę, siekiant išvengti hiperdiagnostikos bei perteklinio chirurginio gydymo.