Laboratoriniai išsėtinės sklerozės biožymenys ir jų reikšmė klinikinėje praktikoje

Santrauka

Išsėtinė sklerozė (IS) - tai lėtinė centrinės nervų sistemos (CNS) liga, kuri daž­niausiai diagnozuojama jauno amžiaus suaugusiesiems. Per pastaruosius dešimtmečius atsi­radę nauji gydymo metodai kardinaliai pakeitė šių pacientų ligos prognozę ir gyvenimo ko­kybę, tačiau taip pat iškėlė ir naujų iššūkių, prognozuojant ligos eigą, nustatant ligos aktyvu­mą prieš išsivystant naujai negalią sunkinančiai neurologinei simptomatikai ir siekiant laiku paskirti ligos eigą modifikuojantį gydymą individualiam pacientui tinkamiausiu vaistu. Viena iš priemonių, galinčių padėti atsakyti į šiuos klausimus, galėtų būti laboratoriniai IS biožymenys. Be jau gerai žinomų ir klinikinėje praktikoje naudojamų oligokloninių juostų (OGJ) ir imunoglobulino G indekso, atrasti ir kiti rodikliai, galintys padėti nustatyti CNS vykstančius uždegiminius ir neurodegeneracinius procesus. Kaip galimas naujas diagnosti­nis IS biožymuo moksliniuose tyrimuose išskiriamos kappa lengvosios laisvosios grandinės ir K-indeksas, kuris pasižymi panašiu jautrumu ir specifiškumu kaip OGJ. Taip pat atrasti biožymenys, kurie gali padėti diferencijuoti kliniškai izoliuotą sindromą nuo IS ir diferenci­juoti IS ligos eigą. Šiuo metu į chitinazę-3 panašaus baltymo 1 (angl. chitinase-3-like protein 1) koncentracija yra vienintelis žymuo, kurio ištyrimas smegenų skystyje gali padėti atskirti IS nuo kliniškai izoliuoto sindromo. Glijos fibrilinio rūgštinio baltymo (angl. glial fibrillary acidic protein) nustatymas smegenų skystyje ir kraujo serume gali padėti diferenci­juoti pirminę progresuojančią IS nuo recidyvuojančios remituojančios ligos eigos. Naudin­giausiu ligos aktyvumo ir gydymo efektyvumo monitoravimo biožymeniu yra laikoma seru­mo neurofilamentų lengvųjų grandinių koncentracija. Šiame straipsnyje aptariami perspektyviausi IS diagnostikos, ligos aktyvumo ir atsako į gydymą biožymenys.