Spontaninių subarachnoidinių hemoragijų retrospektyvinis tyrimas: vazospazmas ir kitos komplikacijos (III dalis)

Santrauka

Įvadas. Ūminė subarachnoidinė hemoragija (SAH) yra gyvybei grėsminga būklė: beveik 50 % asmenų, sergančių SAH, miršta per 30 dienų, maždaug 25 % pacientų lieka su reikšmingais neuropsichologiniais ir pažinimo sutrikimais, apytiksliai 10 % stebimos kitos komplikacijos ir tik apie 15 % visiškai pasveiksta. Viena iš pagrindinių mirštamumo priežasčių yra radiologinis cerebrinis vazospazmas, kuris yra viena iš vėlyvos smegenų išemijos priežasčių, galinti sukelti antrinį išeminį insultą. Tad, siekiant pagerinti SAH patyrusių ligonių klinikines išeitis, ypač svarbu laiku diagnozuoti vazospazmą.
Tyrimo tikslas – išanalizuoti pacientų, patyrusių SAH, demografinius ir klinikinius duomenis, įskaitant komplikacijas, įvertinti jų dažnį, diagnostiką ir gydymą.
Metodika. Į šį retrospektyvinį tyrimą buvo įtraukti 102 pilnamečiai pacientai, kuriems buvo diagnozuota spontaninė SAH ir kurie buvo gydyti Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose (VUL SK) 2014-2017 m. Iš VUL SK surinkti duomenys pagal I60 TLK-10-AM kodą ir nuasmeninti. Galvos smegenų arterijoms įvertinti buvo naudojami šie tyrimai: galvos kompiuterinė tomografija (KT), KT angiografija (KTA), skaitmeninė subtrakcinė angiografija (SSA), transkranijinė spalvinė duplekssonografija (TKSS) ir magnetinio rezonanso angiografija (MRA).
Rezultatai. 102 pacientams (amžiaus vidurkis – 58 ± 16 m., 55 % – moterys) dažniausia spontaninės SAH priežastis buvo aneurizmos plyšimas, dažniausia plyšusios aneurizmos lokalizacija – vidurinė smegenų arterija (36 %), priekinė smegenų arterija ir priekinė jungiančioji arterija (kartu sudarė 33 %), vidinė miego arterija (20 %). Mirštamumas ligoninėje siekė net 21 %. Visiems pacientams buvo atlikta galvos KT, 78 % – KTA, 33 % – SSA, 8 % – TKSS, 1 % – MRA. 71 % įvyko komplikacijos po SAH: 66 % – ankstyvos komplikacijos, 27 % – vėlyvos. Dažniausios ankstyvos komplikacijos – smegenų edema (34 %), pakartotinis kraujavimas (29 %), ankstyva išemija (23 %). Tuo tarpu dažniausios vėlyvos komplikacijos – hidrocefalija (11 %), vėlyva galvos smegenų išemija (9 %), vazospazmas (8 %).
Išvados. Vazospazmas tiriamiems pacientams diagnozuotas daug rečiau, nei kituose publikuotuose tyrimuose. Nors išemijos ir hiponatremijos atvejų buvo nustatyta mažiau, palyginti su kitų autorių duomenimis, jos šiame tyrime diagnozuotos panašiu dažniu kaip ir vazospazmas. Kitų SAH komplikacijų dažnis maždaug atitiko tarptautinių tyrimų rezultatus.