Osmosinės mielinolizės sindromas (centrinė tilto ir ekstrapontininė mielinolizė): literatūros apžvalga ir atvejo pristatymas
Centrinė tilto mielinolizė apibūdinama kaip osmosinės mielinolizės sindromas, dažniausiai išsivystantis kaip komplikacija po greitos hiponatremijos korekcijos. Tilto mielinolizė skirstoma į centrinę tilto mielinolizę ir ekstrapontininę mielinolizę. Hiponatremija dažnai nustatoma pacientams, kurie piktnaudžiauja alkoholiu, prastai maitinasi, vartojant tam tikrus vaistus, taip pat sergant kepenų ligomis, esant pakitusiai antidiurezinio hormono sintezei, antinksčių nepakankamumui. Yra keletas patofiziologinių mechanizmų, paaiškinančių osmosinės mielinolizės išsivystymą. Būdinga dvifazė ligos eiga. Pirmieji simptomai yra encefalopatija ir (ar) traukulių priepuoliai, pasireiškę dėl hiponatremijos, vėliau stebimas atsistatymas normonatremijos metu ir po kelių dienų – pablogėjimas, galintis pasireikšti židinine neurologine simptomatika, psichikos ir elgesio sutrikimais. Anksčiausiai būdingus pakitimus smegenyse galima pastebėti magnetinio rezonanso tomografijos DWI režimu. Patvirtintų osmosinės mielinolizės gydymo rekomendacijų nėra, tačiau literatūroje aprašomi sėkmingi atvejai, pacientus gydant tirotropiną išskiriančiu hormonu, gydomosiomis aferezėmis, gliukokortikoidais, intraveniniu imunoglobulinu. Osmosinės mielinolizės galima išvengti, hiponatremijos metu natrio koncentraciją didinant 4–6 mmol/l per pirmąsias 24 valandas, vėliau neviršijant 8 mmol/l per bet kurias kitas 24 valandas. Laiku atpažinus ir skiriant tinkamą gydymą, osmosinės mielinolizės prognozė gerėja. Šiame straipsnyje pateikiamas klinikinis atvejis, kai 30 m. vyrui su parkinsoniniu sindromu magnetinio rezonanso tomografijos tyrimu patvirtinta ekstrapontininė mielinolizė.