Praeinantį smegenų išemijos priepuolį ir insultą patyrusių pacientų autonominė būklė
vadas. Pristatomo tyrimo tikslas buvo įvertinti autonominės nervų sistemos (ANS) būklę dviejose pacientų grupėse 10 dienų ūminiu laikotarpiu. Pirmajai grupei buvo priskirti pacientai, patyrę praeinantį išemijos priepuolį (PSIP), o antrajai – pacientai, patyrę įvairaus sunkumo galvos smegenų infarktą (GSI).
Tyrimo metodika. Perspektyvinis kohortinis tyrimas atliktas Gomelio valstybinio medicinos universiteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos Gomelio apskrities veteranų ligoninės insulto poskyryje 2014 m. gegužės – 2016 m. kovo mėn. Į PSIP grupę įtraukta 13 pacientų, o į GSI – 84 pacientai, iš kurių 61 paciento išemijos zona (infarkto židinys) buvo mažesnė nei 15 mm (lakūninis insultas – LI) ir 23 – didesnė nei 15 mm (pilnas insultas – PI). ANS vertinimo žymeniu pasirinktas širdies susitraukimų dažnis (ŠSD), matuotas pirmą ir dešimtą hospitalizacijos po galvos smegenų kraujotakos sutrikimo dienomis. Širdies susitraukimų dažnio kintamumas vertintas naudojant šiuos keturis kriterijus: SDNN (standartinis normalaus R-R intervalo nuokrypis milisekundėmis (ms)), ΔX (maksimalaus ir minimalaus R-R intervalo skirtumas ms), Mo (R-R intervalų trukmės režimas ms), AMo (R-R intervalų trukmės režimo amplitudė procentais).
Rezultatai. Vertinant pirmąją dieną išmatuoto ŠSD priklausomybę tarp ΔX (apibūdina ANS parasimpatinės dalies aktyvumą) ir Mo (apibūdina ANS simpatinės dalies aktyvumą) rodiklių, rastas statistiškai reikšmingas skirtumas tarp PSIP ir PI grupių (p = 0,01).
Išvados. Esminis skirtumas tarp PSIP ir PI yra pirmosios dienos humoralinio ANS aktyvumo ir parasimpatinės sistemos tarpusavio ryšys, kuris nulemia specifines praeinančio smegenų išemijos priepuolio patogenezės ypatybes.