Pacientų su epilepsijos priepuoliais įvertinimas ir konsultavimas priėmimo-skubios pagalbos skyriuje: vienerių metų analizė
Įvadas. Laikinas sąmonės netekimas būna sukeltas apalpimo, epilepsijos priepuolių, diagnozuotos epilepsijos arba psichogeninių sutrikimų, kurie dažnai pasitaiko priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje. Šis tyrimas skirtas nustatyti, kokios dažniausios laikino sąmonės netekimo priežastys skubiosios pagalbos skyriuje, nagrinėti pacientų, atvykstančių su epilepsijos priepuoliais arba diagnozuota epilepsija, charakteristikas, įvertinti teikiamos apžiūros ir pagalbos lygį, atsižvelgiant į tarptautines rekomendacijas.
Tiriamieji ir tyrimo metodai. Duomenys buvo rinkti skerspjūvio principu iš Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų duomenų bazės nuo 2016 m. sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. Į tyrimą buvo įtraukti visi minėto laikotarpio suaugę pacientai (iš viso – 315 atvejų), kuriems buvo priskirta apalpimo ir kolapso (R55), epilepsijos (G40) ar kitų ir nepatikslintų traukulių (R56.8) diagnozė (koduota pagal Tarptautinę statistinę ligų ir sveikatos sutrikimų klasifikaciją, TLK-10-AM): arba kaip siuntimo (greitosios medicinos pagalbos), arba kaip galutinė skubiosios pagalbos skyriaus specialistų diagnozė. Duomenys analizuoti programomis Microsoft Excel v16.0 ir IBM SPSS Statistics v20, naudoti dvipusiai Fišerio ir Mann-Whitney U testai (p < 0,05).
Rezultatai. Kadangi siuntimo ir galutinės diagnozės dažnai nesutapo, analizės metu remtasi tik pastarosiomis. Daugumai pacientų, atvykusių į priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių dėl laikino sąmonės netekimo (vidutinis amžius – 53,5 ± 20,8 m.), buvo nustatytas alpimas ir kolapsas (134, 42,5 %), 54 (17,1 %) – epilepsija, o 32 (10,2 %) – kiti ir nepatikslinti traukuliai (diagnozė, taikoma ir priepuoliui įvykus pirmą kartą gyvenime). Pacientų su diagnozuota epilepsija amžiaus vidurkis buvo 47,6 ± 15,7 m. – reikšmingai mažesnis nei kitų diagnozių atvejais (p = 0,014). Kai buvo vertinti bet kokios kilmės epilepsijos priepuoliai, vyrai su atitinkamomis diagnozėmis į priėmimo-skubiosios pagalbos skyrių būdavo pristatomi dažniau (šansų santykis OR = 1,7, 95 %; patikimumo intervalas CI = 1,0–2,9, p = 0,042). Laboratoriniai kraujo tyrimai buvo atliekami dažnai ir pacientams su įvairiomis diagnozėmis, tačiau sergantieji epilepsija dažniau gaudavo kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimą, dažniau būdavo hospitalizuojami (p < 0,001, p = 0,002, atitinkamai). Tokiems pacientams rečiau būdavo atliekama elektrokardiograma ir nustatomi troponinų kiekiai kraujyje (p < 0,001), nes šie testai dažniau taikomi pacientams su apalpimu ir kolapsu. Židininiai (32, 59,3 %) ir metaboliniai su alkoholio vartojimu susiję priepuoliai (8, 14,8 %) buvo dažniausiai esant epilepsijai, o nežinomi ar nepatikslinti (22, 68,8 %) ir generalizuoti (6, 18,8 %) priepuoliai – stebint pirmą kartą vykusius priepuolius. Ambulatoriškai gydyti siųstiems epilepsijos pacientams alkoholio abstinencija (16, 44,4 %) ir rekomendacijos, susijusios su kasdienybe, laisvalaikiu, darbu ir kt. (13, 36,1 %), buvo dažniausios indikacijos, taip pat dažnai modifikuotas arba pradėtas gydymas vaistais (14, 38,9 %). Nehospitalizuotiems pacientams su priepuoliais, bet nediagnozuota epilepsija, dažniausiai nurodomos indikacijos buvo neurologo konsultacija, elektroencefalografija (19, 76,0 % ir 11, 44,0 %, atitinkamai) ir alkoholio abstinencija (11, 44,0 %), tačiau gydymas beveik nebūdavo skirtas.
Išvados. Apalpimas ir kolapsas, epilepsija ir priepuoliai be diagnozuotos epilepsijos buvo dažniausios laikino sąmonės netekimo priežastys. Pacientai, kuriems diagnozuota epilepsija, buvo jaunesni nei kitais atvejais, o vertinant visas priepuolių priežastis – vyravo vyriška lytis. Pacientų įvertinimas ir konsultavimas priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje dažniausiai atitiko tarptautines rekomendacijas, jei nepaisytume kai kurių skirtumų, susijusių su neurovizualiniais tyrimais, informacijos pacientams sklaida.