Išsėtinė sklerozė yra pagrindinė įgytos neurologinio pobūdžio negalios priežastis jauno amžiaus asmenims. Ligos eigą modifikuojančių vaistų sukūrimas ir įdiegimas į klinikinę praktiką yra itin svarbus, nes užkerta kelią naujiems išsėtinės sklerozės recidyvams ir negalios progresavimui. Injekciniai (glatiramero acetatas, β interferonai) ir infuziniai (natalizumabas, alemtuzumabas) ligos eigą modifikuojantys vaistai yra efektyvūs ir plačiai taikomi, tačiau ilgametė injekcinė arba infuzinė terapija išvargina išsėtinės sklerozės pacientus, todėl jie labiau pageidauja geriamosios vaistų formos. Šiame straipsnyje pateikiame trumpą geriamųjų vaistų, skirtų išsėtinei sklerozei gydyti (fingolimodo, dimetilfumarato ir teriflunamido), apžvalgą. Taip pat atkreipiame dėmesį į polimorfinių genetinių variacijų HLA regione svarbą išsėtinės sklerozės patogenezėje ir organizmo atsakui į ligos eigą modifikuojantį gydymą.