Medicinos literatūroje XVIII a. pirmojoje pusėje atsiradus ir įsitvirtinus tokiems terminams kaip „skaidula“, „pluoštas“, „membrana“, „tinklas“, „audinys“, „vibracija“, „tonusas“, „įtampa“, humoralinė teorija pamažu užleido vietą kitai, pažangesnei – solidizmo – doktrinai, pabrėžusiai ne skysčių, bet skaidulų ir pluoštų svarbą organizmo sandarai ir funkcijoms. Šio darbo tikslas – ištirti, kaip solidizmo doktrinos principai buvo taikomi Vilniaus imperatoriškojo universiteto klinikose, diagnozuojant nervų sistemos ligas. Išnagrinėjus lotynų kalba parengtas ir Vilniaus universitete apgintas medicinos daktaro disertacijas, paaiškėjo, kad solidizmo doktrina Vilniuje buvo pripažįstama ir šios sistemos principais (ligos priežasčių derėtų ieškoti vidaus organuose, o ne organizmo skysčiuose) buvo remiamasi, atliekant nervų ligomis sirgusių ligonių autopsijas ir klinikinę diagnozę patvirtinant post mortem.