Autoimuniniai encefalitai (AE) priskiriami centrinę nervų sistemą pažeidžiančiai uždegiminės kilmės susirgimų grupei. Iki šiol literatūroje aprašyta daugiau nei 10 skirtingų AE tipų. Naujausiuose epidemiologiniuose tyrimuose nurodoma, kad AE yra antra pagal dažnį encefalito priežastis, nusileidžianti tik infekciniam encefalitui. Dėl gausėjančios mokslinės literatūros, per pastarąjį dešimtmetį apie klinikinį AE spektrą suprantama vis daugiau. Taip pat gausėja ir sukauptų žinių apie AE atsiradimo patofiziologinius mechanizmus bei efektyvius gydymo būdus. Klinikinėje praktikoje AE antikūnų nustatymas išlieka svarbiausiu diagnostiniu žymeniu, padedančiu patvirtinti AE. Nustatyto AE tipas ir laikas nuo AE diagnozės patvirtinimo iki imunoterapijos skyrimo pradžios dažnai lemia tolimesnę sergančiojo prognozę. Dažniausiai stebimas geras atsakas į gydymą imunoterapija, o kognityvinės funkcijos gali būti sugrąžintos iš dalies ar net visiškai. AE diagnostikos ir gydymo paradigmos poslinkį lėmė tai, kad pastarąjį dešimtmetį tyrimams, susijusiems su AE, buvo skirtas itin didelis medicininės mokslinės bendruomenės dėmesys. Šiame straipsnyje pristatome du autoimuninių encefalitų atvejus, sukeltus antikūnų prieš N-metil-D-aspartato receptorius (NMDAR) ir prieš su kontaktinu susijusį baltymą 2 (CASPR2), taip pat, remdamiesi naujausia moksline literatūra, glaustai apžvelgiame šias būkles.