Melancholijos samprata ir gydymas Hildegardos Bingenietės (c. 1098-1179) raštuose
Viduramžių vienuolė ir abatė, mistike, kompozitorė, poetė ir medicinos knygų autorė Hildegarda Bingenietė (c. 1098-1179) buvo viena iš nedaugelio viduramžių epochos moterų, rašiusių ne vien teologinius, bet ir mokslinius, medicininius tekstus. Šiame straipsnyje nagrinėjau Hildegardos sudarytą Liber subtilitatum diversarum naturarum creaturarum („Įvairių prigimčių būtybių subtilybių knygą“), parengtą maždaug 1151-1158 m. ir susidedančią iš dviejų knygų – Physica ir Causae et curae. Siekiau sužinoti, kaip melancholijos fenomeną trimis jo prasmėmis (kaip organizmo skystį, charakterio tipą ir ligą) suvokė viena ryškiausių ir svarbiausių viduramžių mąstytojų. Melancholijos aiškinimui ir gydymo metodams pagrįsti Hildegarda pasitelkė ne tik Biblijos Pradžios knygą, bet ir iš antikos laikų atėjusią humoralinę doktriną bei viduramžių liaudies medicinos žinias. Melancholija Hildegardos moksliniuose tekstuose suvokta ir kaip širdies bei galvos smegenų liga, ir kaip vidaus organų patologija, kurią sukelia blužnyje gaminamos juodosios tulžies perteklius bei žalingas poveikis. Juodosios tulžies pertekliui mažinti ir melancholijai gydyti Hildegarda rekomendavo įvairias augalinės (pankolis, dedešva, raktažolė, našlaitė ir kt.), gyvūninės (stručio, garnio vidaus organai, skruzdėlės) ir mineralinės (oniksas) kilmės medžiagas. Autorė gydymo efektą aiškino, remdamasi tiek humoraline teorija, contraria contrariis principu, tiek viduramžių liaudies medicinos, žolininkystės bei religinio ir maginio gydymo žiniomis.