Čekų, slovakų ir lietuvių esė sampratos šiandien: dvi skirtingos stiliaus sferų dominantės
Esė kaip šiuolaikinis tekstas plačiai žinoma ir populiari tiek čekų ir slovakų, tiek lietuvių kultūrinėje erdvėje. Tačiau šiandien Lietuvoje, Čekijoje ar Slovakijoje publikuojamų konkrečių tekstų įvardijimas tuo pat žodžiu „esė“ nereiškia, kad tų tekstų dominuojančios savybės yra tos pačios. Šiame straipsnyje čekų-slovakų ir lietuvių esė analizei pasitelkiama dominantės sąvoka. Dominantė – tai vyraujantis konstrukcinis principas, kuriam paklūsta visos kitos sudėtinės kūrinio dalys. Tokia dominantės samprata remiasi tradiciniais čekų pavyzdžiais, visų pirma Romano Jakobsono ir Jano Mukařovský’io – Prahos lingvistinio būrelio narių – apibrėžimais. Taikant dominantės sąvoką paaiškėja, kad čekų-slovakų esė tekstuose labai stiprūs trys elementai – dalykiškumas, estetiškumas ir autoriaus vaidmuo; jei bent vienas iš šių trijų elementų tekste nėra pakankamai ryškus, laikantis čekų kultūrinės ir stilistinės tradicijos, toks tekstas nelaikomas esė. Tuo tarpu lietuvių esė yra ryškūs tik teksto estetiškumas ir subjektyvi autoriaus raiška; dalykiškumas nėra būtinas esė elementas.