Tiek himnai, tiek odės šiandien pirmiausia siejasi su pagiriamojo pobūdžio kūriniais. Bandydami atsekti šių žanrų ištakas, pastebime, kad jau nuo pirmųjų amžių odžių ir himnų kaip literatūrinių žanrų funkcijos ne kartą persipina nekrikščioniškoje, o vėliau ir krikščioniškoje literatūroje. Tačiau Renesanso ir Baroko bei vėlyvojo Baroko poetikose jie įtvirtinami kaip atskiri žanrai. Abiejų jų ištakos glūdi Antikoje, abu jie Viduramžiais patyrė virsmų ir vėliau tapo tokiais, kokius mes (at)pažįstame šiandien. XVI–XVII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaip integralios Europos dalies literatūroje galima pastebėti visai Europai būdingos literatūrinės patirties apraiškas – jos ir yra aptariamos šiame straipsnyje.