Straipsnio tyrimo objektas – IX a. eschatologinės literatūros šedevras. Senąja vokiečių aukštaičių kalba parašytas kūrinys pasižymi formos bei turinio heterogeniškumu, o tai kelia daug ginčų dėl kompozicijos dalių suderinamumo. Pastebėta, kad teksto 37–62 eilės išsiskiria vaizduojamu turiniu, aliteracinės eilėdaros netikslumais, taip pat rašybos ypatumais, nebūdingais 1–36 bei 63–103 eilėms. Vertinant kompozicijos ypatumų atsiradimą, susiformavo dvi pagrindinės pozicijos. Anot pirmos, kūrinį sudaro du atskiri tekstai: vienas iš jų pasakoja apie sielos likimą po žmogaus mirties, o kitas – apie pasaulio pabaigą bei Paskutinįjį Teismą (Feifalik 1858; Baesecke 1918; Haug 1977). Kiti tyrėjai laikosi nuostatos, kad tekste yra interpoliacijos požymių (Müllenhof 1864; Schneider 1962; Minis 1966). Abi mokslininkų pozicijos yra grindžiamos kūrinio formos tyrimais. Naujas mokslinės diskusijos etapas dėl Muspillio kompozicijos dalių koherentiškumo siejamas su Carolos Gottzmann paskelbtu straipsniu „Das „Muspilli“ im theologischen Kontext seiner Zeit“. 2002 m. publikuotame straipsnyje autorė atkreipia dėmesį į būtinybę grįžti prie kūrinio interpretacijos, remiantis ne jo forma, bet intencija. Skirtingų eschatologinio įvykio lygmenų vaizdavimą vienoje kompozicijoje Carola Gottzmann aiškina pasitelkusi Augustino Aurelijaus dviejų pomirtinių prisikėlimų koncepciją. Anot jos, 1–36 bei 63–103 eilėse vaizduojamas vadinamasis pirmasis prisikėlimas, o 37–62 eilėse kalbama apie antrąjį prisikėlimą.
Įvertinus Augustino Aurelijaus dviejų prisikėlimų teoriją, galima teigti, kad Carolos Gottzmann prielaida nėra pagrįsta. Pirmąjį prisikėlimą Augustinas supranta ne kaip pomirtinį įvykį, o kaip dvasinį žmogaus atsivertimą. Dėl šio fundamentalaus skirtumo jis negali būti tapatinamas su įvykiu, vaizduojamu Muspillio 1–36 bei 63–103 eilėse. Straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad abi dalys vaizduoja įvykius, esančius anapus linijinio laiko. Daroma išvada, kad individualaus teismo po mirties integravimas į universalaus teismo vaizdavimą neprieštarauja kompozicijos koherentiškumo principui, nes šių įvykių tarpusavio ryšys už linijinio laiko ribų neprivalo remtis santykiu anksčiau / vėliau arba praeitis / dabartis / ateitis ir gali būti vaizduojamas kaip vientisas įvykis.