Santrauka
Straipsnyje analizuojamos Woolf naratyvo formos paieškos jos apsakyme „Dėmė ant sienos“, kuris yra laikomas vienu pirmųjų rašytojos bandymų atitrūkti nuo tradicinės Viktorijos laikotarpio prozos, grįstos siužeto, veikėjo, vyksmo vietos bei laiko koreliacija. Apsakymo „Dėmė ant sienos“ tekstas pasižymi fragmentuota struktūra: „pasakojimą“ formuoja sąmonės srauto naratyvas, grindžiamas Woolf sukurtu „pertrūkių“ metodu, t. y. įvairių stilistinių figūrų, kaip antai anakoluto ir aposiopezės, vartojimu. Pasakojimo linijiškumą pertraukia ir fragmentiškos naratyvo dalys, kurios atskirtos viena nuo kitos svarbiausiu motyvu – dėme ant sienos. Straipsnio tikslas – ištirti, kaip tapyboje taikomus postimpresionizmo estetikos principus Woolf integruoja į prozos naratyvo lauką ir, tęsdama dialogą su literatūrine tradicija, išgauna naują postimpresionistinio naratyvo formą, leidžiančią ne tik atsisakyti prozos „realizmo“ (arba, anot Woolf, „materializmo“), bet ir praplėsti šiuolaikinės prozos galimybes. Siekiant rasti atsakymą į šį klausimą, remiamasi britų meno teoretikais ir formalizmo estetikos kūrëjais Rogeriu Fry ir Clive’u Bellu, kurie teigė, kad estetiniam meno kūrinio vertingumui turinio tikroviškumas, idėjiškumas neturi jokios reikšmės, o svarbiausia mene – „grynoji forma“ arba „reikšmingoji forma“. Postimpresionistiniame Woolf kūrybos estetikos sluoksnyje taip pat vyrauja nuostata, kad tikroviškumas būdingas realistiniam menui, o šiuolaikinės prozos siekis – atspindėti sąmonės veikimo mechanizmą, rasti tokią naratyvo formą, kuri leistų atitrūkti nuo tikrovės atvaizdavimo, psichologinių ar istorinių kūrinio apribojimų.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
