Santrauka
Šiame straipsnyje yra analizuojamas atsiradimo sampratos kitimas ankstyvųjų filosofų fragmentuose, be to, šiuo tyrimu bandoma paneigti Solmseno tezę, kad Epikūro spontaniško genesis atmetimas nėra susijęs su ikisokratine filosofija. Analizuojant parodoma, kad graikų kalboje veiksmažodis γ%γνεσθαι apėmė dvi genesis schemas: parentalinę ir transformacinę. Ikisokratiniai filosofai tik pamažu perėmė transformacinę genesis schemą. Herakleitas ir pitagorininkai naudojo savo filosofijoje transformacinę schemą, bet nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι šiai schemai išreikšti. Filosofinės γ%γνεσθαι vartosenos lūžio taškas buvo Parmenido atliktas loginės-erdvinės diferenciacijos tyrimas. Parmenido semantinė inovacija slypėjo naujoje prielinksnio παρ@ reikšmėje, kuri nurodė ne vien erdvinius, bet ir loginius santykius. Todėl Parmenido kalboje pasakymas γ%γνεσθα% τι παρ’ αųτ^ reiškė greičiau „gimti kažkam, skirtingam nuo paties“ nei „gimti kažkam šalia paties“. Parmenido tezė, kad genesis implikuoja neigimą, buvo perimta Meliso, tačiau pastarasis nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι išreikšti transformaciją. Norėdamas perteikti transformacinius arba kokybinius kitimus, jis vartojo (I) sudėtinius pasakymus (γ%γνεσθαι + būdvardis) arba (II) vartojo γ%γνεσθαι su priešdėliu, arba (III) rinkosi kitus žod žius: μετακοσμε½ν „pertvarkyti”, ¢τεροιοŅσθαι „pasikeisti (rūšies atžvilgiu)“, μεταπ%πτειν „pasikeisti“. Meliso vartosena rodo, kad jis kur kas tiksliau tematizavo atsiradimo ir transformacijos reikšmes nei Parmenidas. Vėliau ėjo du filosofiniai atsakymai į eleatų genesis kritiką. Empedoklis bandė sieti γ%γνεσθαι su φ&ειν ir jo vediniais, todėl jam genesis reiškė elementų susijungimą ir išsiskyrimą. Anaksagoras perėmė panašią genesis schemą, bet jam kiekviena transformacija privalėjo būti sąlygojama pirminės medžiagos. Šitaip Anaksagoras pradėjo taikyti genesis schemoje reguliarumo principą. Atomistai perėmė iš Anaksagoro reguliarumo principą; jų diskusija su Anaksagoru matyti Leukipo B 2 fragmente. Yra galimi du šio fragmento perskaitymo būdai: aitiologinis ir teleologinis. Šiame straipsnyje pateikiamos interpretacijos išvados remia teleologinį šio fragmento perskaitymo būdą, todėl laikytina, kad šis fragmentas parodo reguliarumo svarbą ankstyvųjų atomistų genesis sampratoje. Taigi Epikūro suformuluotas savaiminės genezės atmetimas rėmėsi ankstyvųjų atomistų genezės samprata.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
-
Aleksej Burov,
Muspillio kompozicijos koherentiskumo problematika
,
Literatūra: T 57 Nr. 4 (2015): World Literatures
-
Elena Baliutytė,
„Neik su velniu obuoliauti“: Fausto mitas Eduardo Mieželaičio kūryboje
,
Literatūra: T 61 Nr. 1 (2019): Literature
-
Vilius Bartninkas,
Drama ir politika Atlantidos pasakojime
,
Literatūra: T 61 Nr. 3 (2019): Studies of Ancient Culture and Its Reception
-
Nijolė Juchnevičienė,
Graikų karų su persais recepcija romėniškoje Graikijoje: Herodotas Plutarcho akimis
,
Literatūra: T 47 Nr. 3 (2005): the Classics
-
Elena Proskurina,
«Щепка» и «Бледная правда» В. Зазубрина и «Шоколад» А. Тарасова-Родионова как «неуместные» произведения: к проблеме «красного террора» в литературе 1920-х годов
,
Literatūra: T 61 Nr. 2 (2019): Russian Literature
-
Darius Klibavičius,
Stiliaus problema Ludwigo Wittgensteino filosofijoje
,
Literatūra: T 51 Nr. 4 (2009): World Literatures
-
Rita Tūtlytė,
Tylusis modernizmas lietuvių literatūroje
,
Literatūra: T 56 Nr. 1 (2014): Lithuanian Literature
-
Rimantas Kmita,
Lietuvių poezijos modernėjimas sovietmečiu: bandymas konceptualizuoti
,
Literatūra: T 48 Nr. 1 (2006): Lithuanian Literature
-
Jovita Dikmonienė,
Magijos ritualas Senekos Medėjoje
,
Literatūra: T 56 Nr. 3 (2014): the Classics
-
Natalija Arlauskaitė,
Kam reikalingi žanrai, arba Ką senoji rusų literatūra gali papasakoti apie Dantę ir Peterį Greenaway’ų
,
Literatūra: T 48 Nr. 2 (2006): Russian Literature