Santrauka
Šiame straipsnyje yra analizuojamas atsiradimo sampratos kitimas ankstyvųjų filosofų fragmentuose, be to, šiuo tyrimu bandoma paneigti Solmseno tezę, kad Epikūro spontaniško genesis atmetimas nėra susijęs su ikisokratine filosofija. Analizuojant parodoma, kad graikų kalboje veiksmažodis γ%γνεσθαι apėmė dvi genesis schemas: parentalinę ir transformacinę. Ikisokratiniai filosofai tik pamažu perėmė transformacinę genesis schemą. Herakleitas ir pitagorininkai naudojo savo filosofijoje transformacinę schemą, bet nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι šiai schemai išreikšti. Filosofinės γ%γνεσθαι vartosenos lūžio taškas buvo Parmenido atliktas loginės-erdvinės diferenciacijos tyrimas. Parmenido semantinė inovacija slypėjo naujoje prielinksnio παρ@ reikšmėje, kuri nurodė ne vien erdvinius, bet ir loginius santykius. Todėl Parmenido kalboje pasakymas γ%γνεσθα% τι παρ’ αųτ^ reiškė greičiau „gimti kažkam, skirtingam nuo paties“ nei „gimti kažkam šalia paties“. Parmenido tezė, kad genesis implikuoja neigimą, buvo perimta Meliso, tačiau pastarasis nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι išreikšti transformaciją. Norėdamas perteikti transformacinius arba kokybinius kitimus, jis vartojo (I) sudėtinius pasakymus (γ%γνεσθαι + būdvardis) arba (II) vartojo γ%γνεσθαι su priešdėliu, arba (III) rinkosi kitus žod žius: μετακοσμε½ν „pertvarkyti”, ¢τεροιοŅσθαι „pasikeisti (rūšies atžvilgiu)“, μεταπ%πτειν „pasikeisti“. Meliso vartosena rodo, kad jis kur kas tiksliau tematizavo atsiradimo ir transformacijos reikšmes nei Parmenidas. Vėliau ėjo du filosofiniai atsakymai į eleatų genesis kritiką. Empedoklis bandė sieti γ%γνεσθαι su φ&ειν ir jo vediniais, todėl jam genesis reiškė elementų susijungimą ir išsiskyrimą. Anaksagoras perėmė panašią genesis schemą, bet jam kiekviena transformacija privalėjo būti sąlygojama pirminės medžiagos. Šitaip Anaksagoras pradėjo taikyti genesis schemoje reguliarumo principą. Atomistai perėmė iš Anaksagoro reguliarumo principą; jų diskusija su Anaksagoru matyti Leukipo B 2 fragmente. Yra galimi du šio fragmento perskaitymo būdai: aitiologinis ir teleologinis. Šiame straipsnyje pateikiamos interpretacijos išvados remia teleologinį šio fragmento perskaitymo būdą, todėl laikytina, kad šis fragmentas parodo reguliarumo svarbą ankstyvųjų atomistų genesis sampratoje. Taigi Epikūro suformuluotas savaiminės genezės atmetimas rėmėsi ankstyvųjų atomistų genezės samprata.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
-
Julija Snezko,
«Я камыши пропел, как до меня не пели...»: семантика болота в поэзии К. Д. Бальмонта
,
Literatūra: T 61 Nr. 2 (2019): Russian Literature
-
Nijolė Juchnevičienė,
Moterų gyvenimai Plutarcho Gyvenimuose
,
Literatūra: T 62 Nr. 3 (2020): Antikos kultūros ir jos recepcijos tyrimai
-
Jovita Dikmonienė,
Charleso Martindale’io recepcijos teorija ir antikinė literatūra
,
Literatūra: T 49 Nr. 3 (2007): the Classics
-
Skirmantas Knieža,
Tarp tropų ir pragmatikos: Pasikalbėjimo lenko su lietuviu retorinis aspektas
,
Literatūra: T 61 Nr. 3 (2019): Studies of Ancient Culture and Its Reception
-
Инга Видугирите,
ПЕТЕРБУРГСКИЙ ТЕКСТ РУССКОЙ ЛИТЕРАТУРЫ И ВИЛЬНЮССКИЙ ТЕКСТ ЛИТОВСКОЙ ЛИТЕРАТУРЫ: ЕЩЕ РАЗ ОБ АНАЛИТИЧЕСКОМ ПОТЕНЦИАЛЕ КОНЦЕПЦИИ В. Н. ТОПОРОВА
,
Literatūra: T 55 Nr. 2 (2013): Russian Literature
-
Marijus Šidlauskas,
Absurdo idėjos transformacijos mirusio Dievo pasaulyje
,
Literatūra: T 59 Nr. 1 (2017): Literature
-
Valérie Etter,
Atminties pareiga ir šiuolaikinis menas: Christianas Boltanskis ir Jochenas Gerzas
,
Literatūra: T 59 Nr. 4 (2017): World Literatures
-
Viktė Tamošaitytė,
Klasikinės ir vėlyvosios Antikos bruožai Ausonijaus poemoje "Kupidono nukryžiavimas"
,
Literatūra: T 55 Nr. 3 (2013): the Classics
-
Vytautas Ališauskas,
Antikos žanrų transformacija: Kvadratas ir krikščioniškoji apologija
,
Literatūra: T 61 Nr. 3 (2019): Studies of Ancient Culture and Its Reception
-
Dalia Čiočytė,
Teodicėjiniai motyvai lietuvių literatūroje: universalumas ir specifika
,
Literatūra: T 54 Nr. 1 (2012): Lithuanian Literature