Santrauka
Šiame straipsnyje yra analizuojamas atsiradimo sampratos kitimas ankstyvųjų filosofų fragmentuose, be to, šiuo tyrimu bandoma paneigti Solmseno tezę, kad Epikūro spontaniško genesis atmetimas nėra susijęs su ikisokratine filosofija. Analizuojant parodoma, kad graikų kalboje veiksmažodis γ%γνεσθαι apėmė dvi genesis schemas: parentalinę ir transformacinę. Ikisokratiniai filosofai tik pamažu perėmė transformacinę genesis schemą. Herakleitas ir pitagorininkai naudojo savo filosofijoje transformacinę schemą, bet nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι šiai schemai išreikšti. Filosofinės γ%γνεσθαι vartosenos lūžio taškas buvo Parmenido atliktas loginės-erdvinės diferenciacijos tyrimas. Parmenido semantinė inovacija slypėjo naujoje prielinksnio παρ@ reikšmėje, kuri nurodė ne vien erdvinius, bet ir loginius santykius. Todėl Parmenido kalboje pasakymas γ%γνεσθα% τι παρ’ αųτ^ reiškė greičiau „gimti kažkam, skirtingam nuo paties“ nei „gimti kažkam šalia paties“. Parmenido tezė, kad genesis implikuoja neigimą, buvo perimta Meliso, tačiau pastarasis nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι išreikšti transformaciją. Norėdamas perteikti transformacinius arba kokybinius kitimus, jis vartojo (I) sudėtinius pasakymus (γ%γνεσθαι + būdvardis) arba (II) vartojo γ%γνεσθαι su priešdėliu, arba (III) rinkosi kitus žod žius: μετακοσμε½ν „pertvarkyti”, ¢τεροιοŅσθαι „pasikeisti (rūšies atžvilgiu)“, μεταπ%πτειν „pasikeisti“. Meliso vartosena rodo, kad jis kur kas tiksliau tematizavo atsiradimo ir transformacijos reikšmes nei Parmenidas. Vėliau ėjo du filosofiniai atsakymai į eleatų genesis kritiką. Empedoklis bandė sieti γ%γνεσθαι su φ&ειν ir jo vediniais, todėl jam genesis reiškė elementų susijungimą ir išsiskyrimą. Anaksagoras perėmė panašią genesis schemą, bet jam kiekviena transformacija privalėjo būti sąlygojama pirminės medžiagos. Šitaip Anaksagoras pradėjo taikyti genesis schemoje reguliarumo principą. Atomistai perėmė iš Anaksagoro reguliarumo principą; jų diskusija su Anaksagoru matyti Leukipo B 2 fragmente. Yra galimi du šio fragmento perskaitymo būdai: aitiologinis ir teleologinis. Šiame straipsnyje pateikiamos interpretacijos išvados remia teleologinį šio fragmento perskaitymo būdą, todėl laikytina, kad šis fragmentas parodo reguliarumo svarbą ankstyvųjų atomistų genesis sampratoje. Taigi Epikūro suformuluotas savaiminės genezės atmetimas rėmėsi ankstyvųjų atomistų genezės samprata.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
-
Тюнде Сабо,
«Кто он, мой главный герой?» Принципы конструирования главного героя в романах Л. Улицкой
,
Literatūra: T 59 Nr. 2 (2017): Russian Literature
-
Павел Лавринец,
Четвертые Лотмановские дни в Таллиннском университете (Таллинн, 8–10 июня 2012 г.)
,
Literatūra: T 54 Nr. 2 (2012): Russian Literature
-
Маргарита Варлашина,
Apie Motiejaus Miškinio straipsnį „Realistas metafizikas“
,
Literatūra: T 58 Nr. 2 (2016): Russian Literature
-
Vytautas Ališauskas,
Polio žmogaus ugdymas ir tradicija Faidro kalboje (Symp. 178 a–180 b)
,
Literatūra: T 46 Nr. 3 (2004): the Classics
-
Галина Михайлова,
In honorem Halina Waszkielewicz. Международная конференция «От модернизма к постмодернизму. Русская литература XX–XXI веков» (Краков, 25–26 сентября 2014 г.)
,
Literatūra: T 57 Nr. 2 (2015): Russian Literature
-
Eugenija Ulčinaitė,
Humanitariniai mokslai jėzuitų švietimo sistemoje
,
Literatūra: T 49 Nr. 3 (2007): the Classics
-
Халина Вашкелевич,
Liudmilos Petruševskajos meninio stiliaus konstantos: apysaka „Savas ratas“
,
Literatūra: T 49 Nr. 2 (2007): Russian Literature
-
Liucija Černiuvienė,
Leksinių atitikmenų pasirinkimas Oskaro Milašiaus eilėraščio „TALITA CUMI“ vertimuose
,
Literatūra: T 55 Nr. 4 (2013): World Literatures
-
Erika Malažinskaitė,
Daimoniono įvaizdis ir subjekto raiškos formos Czesławo Miłoszo poezijoje
,
Literatūra: T 54 Nr. 1 (2012): Lithuanian Literature
-
Thierry Laurent,
Husarai, arba literatūros dešinieji
,
Literatūra: T 55 Nr. 4 (2013): World Literatures