Santrauka
Šiame straipsnyje yra analizuojamas atsiradimo sampratos kitimas ankstyvųjų filosofų fragmentuose, be to, šiuo tyrimu bandoma paneigti Solmseno tezę, kad Epikūro spontaniško genesis atmetimas nėra susijęs su ikisokratine filosofija. Analizuojant parodoma, kad graikų kalboje veiksmažodis γ%γνεσθαι apėmė dvi genesis schemas: parentalinę ir transformacinę. Ikisokratiniai filosofai tik pamažu perėmė transformacinę genesis schemą. Herakleitas ir pitagorininkai naudojo savo filosofijoje transformacinę schemą, bet nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι šiai schemai išreikšti. Filosofinės γ%γνεσθαι vartosenos lūžio taškas buvo Parmenido atliktas loginės-erdvinės diferenciacijos tyrimas. Parmenido semantinė inovacija slypėjo naujoje prielinksnio παρ@ reikšmėje, kuri nurodė ne vien erdvinius, bet ir loginius santykius. Todėl Parmenido kalboje pasakymas γ%γνεσθα% τι παρ’ αųτ^ reiškė greičiau „gimti kažkam, skirtingam nuo paties“ nei „gimti kažkam šalia paties“. Parmenido tezė, kad genesis implikuoja neigimą, buvo perimta Meliso, tačiau pastarasis nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι išreikšti transformaciją. Norėdamas perteikti transformacinius arba kokybinius kitimus, jis vartojo (I) sudėtinius pasakymus (γ%γνεσθαι + būdvardis) arba (II) vartojo γ%γνεσθαι su priešdėliu, arba (III) rinkosi kitus žod žius: μετακοσμε½ν „pertvarkyti”, ¢τεροιοŅσθαι „pasikeisti (rūšies atžvilgiu)“, μεταπ%πτειν „pasikeisti“. Meliso vartosena rodo, kad jis kur kas tiksliau tematizavo atsiradimo ir transformacijos reikšmes nei Parmenidas. Vėliau ėjo du filosofiniai atsakymai į eleatų genesis kritiką. Empedoklis bandė sieti γ%γνεσθαι su φ&ειν ir jo vediniais, todėl jam genesis reiškė elementų susijungimą ir išsiskyrimą. Anaksagoras perėmė panašią genesis schemą, bet jam kiekviena transformacija privalėjo būti sąlygojama pirminės medžiagos. Šitaip Anaksagoras pradėjo taikyti genesis schemoje reguliarumo principą. Atomistai perėmė iš Anaksagoro reguliarumo principą; jų diskusija su Anaksagoru matyti Leukipo B 2 fragmente. Yra galimi du šio fragmento perskaitymo būdai: aitiologinis ir teleologinis. Šiame straipsnyje pateikiamos interpretacijos išvados remia teleologinį šio fragmento perskaitymo būdą, todėl laikytina, kad šis fragmentas parodo reguliarumo svarbą ankstyvųjų atomistų genesis sampratoje. Taigi Epikūro suformuluotas savaiminės genezės atmetimas rėmėsi ankstyvųjų atomistų genezės samprata.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
-
Rūta Eidukevičienė,
Mitas, gamta ir moteriškoji savimonė Brigitte’os Kronauer romane Moteris tarp pagalvių
,
Literatūra: T 46 Nr. 5 (2004): Special Issue
-
Dainora Pociūtė-Abukevičienė,
Ernesta Juknytė,
Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra 2011 metais
,
Literatūra: T 53 Nr. 1 (2011): Lithuanian Literature
-
Eugenija Ulèinaitë,
lasikinės filologijos katedros tarptautiniai moksliniai ryšiai (1944–2004)
,
Literatūra: T 46 Nr. 3 (2004): the Classics
-
Jurga Jonutytė,
Giedrė Šmitienė,
Kūniškoji tapatybės plotmė
,
Literatūra: T 48 Nr. 6 (2006): Special Issue
-
Donata Mitaitė,
Контексты творчества Осипа Мандельштама в диптихе Томаса Венцловы «Два стихотворения о любви»
,
Literatūra: T 62 Nr. 2 (2020): Rusistica Vilnensis
-
Елена Курант,
Рассказчик в пьесах Ивана Вырыпаева «Июль» и «Иллюзии»
,
Literatūra: T 54 Nr. 2 (2012): Russian Literature
-
Ramunė Markevičiūtė,
Kalba barbarai: „Istoriografinis teatras“ ir jo poveikis Henriko Latvio Livonijos kronikoje
,
Literatūra: T 58 Nr. 3 (2016): the Classics
-
Gilberto Isella,
Petrarca lyrikas: keblus palikimas
,
Literatūra: T 48 Nr. 4 (2006): World Literatures
-
Birutė Meržvinskaitė,
Autorius ir skaitytojas Sigmundo Freudo psichoanalizėje
,
Literatūra: T 52 Nr. 4 (2010): World Literatures
-
Galina Mikhailova,
О некоторых особенностях репрезентации Осипа Мандельштама в воспоминаниях Анны Ахматовой
,
Literatūra: T 62 Nr. 2 (2020): Rusistica Vilnensis