Santrauka
Šiame straipsnyje yra analizuojamas atsiradimo sampratos kitimas ankstyvųjų filosofų fragmentuose, be to, šiuo tyrimu bandoma paneigti Solmseno tezę, kad Epikūro spontaniško genesis atmetimas nėra susijęs su ikisokratine filosofija. Analizuojant parodoma, kad graikų kalboje veiksmažodis γ%γνεσθαι apėmė dvi genesis schemas: parentalinę ir transformacinę. Ikisokratiniai filosofai tik pamažu perėmė transformacinę genesis schemą. Herakleitas ir pitagorininkai naudojo savo filosofijoje transformacinę schemą, bet nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι šiai schemai išreikšti. Filosofinės γ%γνεσθαι vartosenos lūžio taškas buvo Parmenido atliktas loginės-erdvinės diferenciacijos tyrimas. Parmenido semantinė inovacija slypėjo naujoje prielinksnio παρ@ reikšmėje, kuri nurodė ne vien erdvinius, bet ir loginius santykius. Todėl Parmenido kalboje pasakymas γ%γνεσθα% τι παρ’ αųτ^ reiškė greičiau „gimti kažkam, skirtingam nuo paties“ nei „gimti kažkam šalia paties“. Parmenido tezė, kad genesis implikuoja neigimą, buvo perimta Meliso, tačiau pastarasis nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι išreikšti transformaciją. Norėdamas perteikti transformacinius arba kokybinius kitimus, jis vartojo (I) sudėtinius pasakymus (γ%γνεσθαι + būdvardis) arba (II) vartojo γ%γνεσθαι su priešdėliu, arba (III) rinkosi kitus žod žius: μετακοσμε½ν „pertvarkyti”, ¢τεροιοŅσθαι „pasikeisti (rūšies atžvilgiu)“, μεταπ%πτειν „pasikeisti“. Meliso vartosena rodo, kad jis kur kas tiksliau tematizavo atsiradimo ir transformacijos reikšmes nei Parmenidas. Vėliau ėjo du filosofiniai atsakymai į eleatų genesis kritiką. Empedoklis bandė sieti γ%γνεσθαι su φ&ειν ir jo vediniais, todėl jam genesis reiškė elementų susijungimą ir išsiskyrimą. Anaksagoras perėmė panašią genesis schemą, bet jam kiekviena transformacija privalėjo būti sąlygojama pirminės medžiagos. Šitaip Anaksagoras pradėjo taikyti genesis schemoje reguliarumo principą. Atomistai perėmė iš Anaksagoro reguliarumo principą; jų diskusija su Anaksagoru matyti Leukipo B 2 fragmente. Yra galimi du šio fragmento perskaitymo būdai: aitiologinis ir teleologinis. Šiame straipsnyje pateikiamos interpretacijos išvados remia teleologinį šio fragmento perskaitymo būdą, todėl laikytina, kad šis fragmentas parodo reguliarumo svarbą ankstyvųjų atomistų genesis sampratoje. Taigi Epikūro suformuluotas savaiminės genezės atmetimas rėmėsi ankstyvųjų atomistų genezės samprata.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
-
Jadvyga Bajarūnienė,
Ekspresionizmo apibrėžtys ir tyrinėjimai XX a. vokiečių literatūros kritikoje
,
Literatūra: T 46 Nr. 5 (2004): Special Issue
-
Kyoko Koma,
Japonės reprezentacija Pierre’o Loti romane Ponia Chrizantema
,
Literatūra: T 52 Nr. 4 (2010): World Literatures
-
Audinga Peluritytė-Tikuišienė,
Lietuvių literatūra istorinės tiesos paieškose: trys nepriklausomybės dešimtmečiai
,
Literatūra: T 63 Nr. 1 (2021): Literature
-
Vaiva Narušienė,
Istorinės atminties fenomenas pirmosios XX a. pusės rašytojų kūryboje: Fabijono Neveravičiaus istoriniai romanai lietuvių ir lenkų literatūros kontekste
,
Literatūra: T 54 Nr. 1 (2012): Lithuanian Literature
-
Kristina Mačiulytė,
Religinė ir pilietinė tapatybė LDK Apšvietos pamoksluose
,
Literatūra: T 48 Nr. 7 (2006): Special Issue
-
Dalia Čiočytė,
Vladislavo Sirokomlės poema Margiris: archetipiniai poetinės struktūros bruožai
,
Literatūra: T 56 Nr. 1 (2014): Lithuanian Literature
-
Rimantas Kmita,
Eduardo Mieželaičio Žmogus kaip politinės religijos tekstas
,
Literatūra: T 49 Nr. 1 (2007): Lithuanian Literature
-
Vera Kotelevskaya,
Пауль Целан и Осип Мандельштам: поэзия в условиях критики языка
,
Literatūra: T 62 Nr. 2 (2020): Rusistica Vilnensis
-
Genovaitė Dručkutė,
Lietuvos vardas senuosiuose prancūzų tekstuose: įvaizdžio link
,
Literatūra: T 51 Nr. 4 (2009): World Literatures
-
Галина Михайлова,
Anos Achmatovos poetinės dedikacijos XX amžiaus 5-ojo–7-ojo dešimtmečių socialinėje ir kultūrinėje erdvėje
,
Literatūra: T 52 Nr. 2 (2010): Russian Literature