Santrauka
Šiame straipsnyje yra analizuojamas atsiradimo sampratos kitimas ankstyvųjų filosofų fragmentuose, be to, šiuo tyrimu bandoma paneigti Solmseno tezę, kad Epikūro spontaniško genesis atmetimas nėra susijęs su ikisokratine filosofija. Analizuojant parodoma, kad graikų kalboje veiksmažodis γ%γνεσθαι apėmė dvi genesis schemas: parentalinę ir transformacinę. Ikisokratiniai filosofai tik pamažu perėmė transformacinę genesis schemą. Herakleitas ir pitagorininkai naudojo savo filosofijoje transformacinę schemą, bet nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι šiai schemai išreikšti. Filosofinės γ%γνεσθαι vartosenos lūžio taškas buvo Parmenido atliktas loginės-erdvinės diferenciacijos tyrimas. Parmenido semantinė inovacija slypėjo naujoje prielinksnio παρ@ reikšmėje, kuri nurodė ne vien erdvinius, bet ir loginius santykius. Todėl Parmenido kalboje pasakymas γ%γνεσθα% τι παρ’ αųτ^ reiškė greičiau „gimti kažkam, skirtingam nuo paties“ nei „gimti kažkam šalia paties“. Parmenido tezė, kad genesis implikuoja neigimą, buvo perimta Meliso, tačiau pastarasis nevartojo veiksmažodžio γ%γνεσθαι išreikšti transformaciją. Norėdamas perteikti transformacinius arba kokybinius kitimus, jis vartojo (I) sudėtinius pasakymus (γ%γνεσθαι + būdvardis) arba (II) vartojo γ%γνεσθαι su priešdėliu, arba (III) rinkosi kitus žod žius: μετακοσμε½ν „pertvarkyti”, ¢τεροιοŅσθαι „pasikeisti (rūšies atžvilgiu)“, μεταπ%πτειν „pasikeisti“. Meliso vartosena rodo, kad jis kur kas tiksliau tematizavo atsiradimo ir transformacijos reikšmes nei Parmenidas. Vėliau ėjo du filosofiniai atsakymai į eleatų genesis kritiką. Empedoklis bandė sieti γ%γνεσθαι su φ&ειν ir jo vediniais, todėl jam genesis reiškė elementų susijungimą ir išsiskyrimą. Anaksagoras perėmė panašią genesis schemą, bet jam kiekviena transformacija privalėjo būti sąlygojama pirminės medžiagos. Šitaip Anaksagoras pradėjo taikyti genesis schemoje reguliarumo principą. Atomistai perėmė iš Anaksagoro reguliarumo principą; jų diskusija su Anaksagoru matyti Leukipo B 2 fragmente. Yra galimi du šio fragmento perskaitymo būdai: aitiologinis ir teleologinis. Šiame straipsnyje pateikiamos interpretacijos išvados remia teleologinį šio fragmento perskaitymo būdą, todėl laikytina, kad šis fragmentas parodo reguliarumo svarbą ankstyvųjų atomistų genesis sampratoje. Taigi Epikūro suformuluotas savaiminės genezės atmetimas rėmėsi ankstyvųjų atomistų genezės samprata.
Skaitomiausi šio autoriaus(ų) straipsniai
-
Таисия Орал,
Dingęs Lietuvos rusų poezijos pasaulis (Vitalijaus Asovskio eilėraščių rinkinio „Eilėraščiai apie žmogų proga“)
,
Literatūra: T 58 Nr. 2 (2016): Russian Literature
-
Liubov Kikhney,
Мандельштам и Гераклит
,
Literatūra: T 62 Nr. 2 (2020): Rusistica Vilnensis
-
Vytautas Bikulčius,
JEANO-PHILIPPE’O TOUSSAINT’O VONIOS KAMBARYS KAIP MINIMALISTINIS ROMANAS
,
Literatūra: T 54 Nr. 4 (2012): World Literatures
-
Milda Danytė,
Grafinis romanas: naujas anglosaksų kultūros reiškinys
,
Literatūra: T 51 Nr. 4 (2009): World Literatures
-
Aliona Sofija Sofija Ivinskaja,
Anos Achmatovos kūrybos recepcija lietuvių egzodo literatūroje (Henrikas Radauskas, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Tomas Venclova)
,
Literatūra: T 60 Nr. 2 (2018): Russian Literature
-
Vaidas Šeferis,
Tautinė tapatybė lietuvių biografijose (Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas, Vincas Kudirka)
,
Literatūra: T 48 Nr. 5 (2006): Special Issue
-
Валентина Брио,
«Осень выдалась теплой, я жил в литве…»
,
Literatūra: T 52 Nr. 2 (2010): Russian Literature
-
Gražina Kelmelytė,
Teologinių ir filosofinių sąvokų vertimo problemos Evangelijoje pagal Pilypą
,
Literatūra: T 61 Nr. 3 (2019): Studies of Ancient Culture and Its Reception
-
Monika Voinič,
Plutarcho požiūris į išsilavinusias moteris kūriniuose Coniugalia praecepta ir Consolatio ad uxorem
,
Literatūra: T 52 Nr. 3 (2010): the Classics
-
Corinne Grenouillet,
1936 m. Ispanijos revoliucija Lydie Salvayre romane Neverkti (Pas pleurer)
,
Literatūra: T 60 Nr. 4 (2018): Studies of Western Literature