Publikuodamas savo traktatą ,,Liaudies kalbos raštai“ (Prose della volgar lingua, 1525) ir Eilės (Rime, 1530) Pietro Bembo iškėlė Francesco Petrarcos itališkąją poeziją kaip tobuliausią pavyzdį bei kanoną kitiems Italijos poetams. Nuo tol Petrarcos poetinis modelis netrikdomai viešpatavo iki pat XVIII amžiaus vidurio. Svarbią vietą savo traktate ,,Liaudies kalbos raštai“ Bembo skyrė ir Dantei, tačiau ji vis dėlto buvo tik antraeilė, palyginti su Rerum vulgarium fragmenta autoriaus Petrarcos išaukštinimu.
To padarinys – kelis dešimtmečius itališkoje literatūros tradicijoje viešpatavo vadinamasis ,,petrarkizmas“ – kultūros reiškinys, pasklidęs į kitas Europos šalis ir davęs ten originalių vaisių. Petrarcos, kaip ir Bembo, kurio autoritetas tuo metu buvo ne menkesnis, įtaka kalbos, formos ir tematikos plotmėje buvo ypač lemiama rašantiems poeziją itališkai. Dėl to antrojoje XVIII a. pusėje italų literatai petrarkizmu ėmė vis labiau bodėtis, laikydami jį grynu pedantizmu ir mėgdžiojimu; šis dygėjimasis truko iki pat XIX a. pabaigos. Šiandien tokio požiūrio jau seniai atsisakyta. Tarp XVI a. Italijos lyrikų petrarkistų didžių poetų nebuvo, tačiau vis dėlto netrūko įdomių asmenybių, vertų atskiro dėmesio ir gilesnio tyrinėjimo. Todėl negalima pritarti tiems, kurie minėtą kultūros fenomeną laiko beveidžiu bei schemišku ir teigia, kad jį tyrinėjant pakanka sociologinio susisteminimo.