Antikinës tragedijos esmë yra neatsiejamai susijusi su herojø jausmais, o prasmë ir vertë – su þiûrovø ir skaitytojø emocijomis. Pasak Oksfordo universiteto profesoriaus Oliverio Taplino, „jausmai yra tragedijos ðirdis“1 . Ákvëptas Thomo Stearnso Elioto apybraiþos „Seneka Elþbietos laikø vertimuose“, profesorius knygos Graikø tragedija scenoje (Greek tragedy in action) epigrafu pasirinko citatà, kurià perfrazavo taip: „Graikø tragedijoje uþ þodþiø slypi veiksmas, uþ veiksmo – jausmas: tai, kas abstraktu ir tai, kas konkretu, yra viena, jausmas ir prasmë yra nedalûs.“2 Pasak Taplino, jei tragedija þiûrovams nesukelia tragiðkø emocijø (baimës, gailesèio), ji tampa ne tik emocine, bet kartu ir intelektualine nesëkme.
Straipsnyje, remdamiesi Taplino áþvalgomis, bandysime paþvelgti á Senekos tragedijø herojø jausmus ið þiûrovø perspektyvos, dekonstruoti ir tarsi nuimti virðutiná verbaliná Senekos tragedijø sluoksná, giliau suvokti po þodþiais slypintá personaþø jausmø ir minèiø pasaulá. Straipsnio tikslas – iðtirti, kokius veikë- jø jausmus vaizduoja poetas tragedijose Medëja ir Tiestas, koks herojø jausmø tikslas ir emocinis poveikis þiûrovams. Taikysime apra- ðomàjá, analiziná, lyginamàjá, hermeneutiná tyrimo metodus.
Lyginti pasirinkome Senekos tragedijas Medëjà ir Tiestà, nes jos panaðios herojø aistrø raiðka. Seneka ðiose tragedijose vaizduoja vieno jausmo apimtus herojus, þudanèius vaikus ið pykèio ir po kerðto nesigailinèius savo poelgio. Lyginsime Senekos diatribëse apraðomas pykèio aistros atsiradimo prieþastis, jos vystymàsi ir padarinius su tragedijose vaizduojama herojø pykèio aistra.