Lietuva XIX a. pabaigos – XX a. pradžios rusų literatūroje

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama mažai ištirta lietuvių ir LDK istorijos įvykių bei veikėjų vaizdavimo dėsningumus rusų rašytojų dramos, poezijos ir prozos kūriniuose tema, taip pat Lietuvos temos rusų literatūroje są­sajos su viešpataujančia carinėje Rusijoje ideologi­ja, oficialia istoriografija bei romantizmo estetika. XIV–XVII a. Lietuva vaizduojama G. Chruščiovo-Sokolnikovo, S. Minclovo, V. Solovjovo romanuo­se, A. Navrockio eiliuotose dramose, A. Korinfskio, M. Lipkino, A. Žirkevičiaus poemose kaip svetimas egzotiškas kraštas, savito gyvenimo būdo, ypatingo pagoniškojo tikėjimo, specifinės socialinės struktūros šalis. Viduramžių Lietuvos egzotiškumą akcentuoja žmonių ir dievų vardai, svetimkalbiai vietovardžiai ir realijų pavadinimai. Mūšiai ir pilių užpuolimai, keis­ti papročiai ir mįslingos apeigos, avantiūriniai pabė­gimai, klastingi pagrobimai, žynių intrigos susideda į įspūdingą tolimos praeities vaizdą. Rusų literatū­roje ypatingas dėmesys skiriamas herojiškiesiems kovų su kryžiuočiais laikams, to meto įvykiams ir valdovams nuo Gedimino iki Vytauto. Lietuvos val­dovai siejami giminystės ryšiais su rusų kunigaikš­čiais, Lietuva ir ypač sostinė vaizduojamos gausiai apgyvendintos rusų ir buvusios stiprioje stačiatikių kultūros įtakoje. Svarbus rusų rašytojams lietuvių is­torijos laikotarpis yra Lietuvos krikštas, vertinamas kaip protėvių tikėjimo atsižadėjimas, kultūrinio ta­patumo ir politinio savarankiškumo praradimas bei priešiškos lenkų civilizacijos įsigalėjimas. Kurdami daiktiškąjį senovės Lietuvos paveikslą, rusų rašy­tojai naudojosi daugeliu įprastų „senovės“ kolorito detalių: lietuvius aprengė kailiais, žemaičius apgin­klavo kuokomis, pavaizdavo kraštą gausiai apaugu­sį miškais su šventomis giriomis ir fantastiškomis šventyklomis. Senovės lietuvių vaizdavimas vos ne laukiniais sieja egzotiškumą su artumu gamtai, gyve­nimo paprastumu, jausmų natūralumu, kartu pabrė­žiant istorinę distanciją.