Praeitų metų Literatūros numeryje rašėme apie dvi Senekos tragedijas: Tiestą ir Medė- ją1. Jos pagal Aristotelio antikinių tragedijų klasifikaciją priklauso tragedijoms, kuriose pagrindinis herojus sąmoningai siekia keršyti, nuolat dega pykčiu, o padaręs nusikaltimą, nepajunta kaltės. Šiame straipsnyje analizuosime dvi antrojo tipo tragedijas: Pamišęs Herkulis ir Edipas. Čia pagrindiniai herojai pražudo savo artimuosius netyčia, jų nusikaltimas yra klaida, kuri Aristotelio Poetikoje vadinama ἁμαρτία2, Senekos tragedijose – error3. Po atpažinimo herojai jaučia didžiulę gėdą (pudor) bei kaltę (scelus, culpa) ir patys baudžia save.
Edipo mitas graikų tragikų buvo labai mėgstamas, be išlikusio Sofoklio Edipo karaliaus, buvo parašyta vienuolika Edipų. Jų autoriai: Achajas, Aischilas, Karkinas, Diogenas, Euripidas, Nikomachas, Filoklas, Teodektas, Ksenoklas, Likofronas, Meletas4. Aristotelis Poetikoje tragedijos Edipas siužetą vertino kaip vieną gražiausių ir geriausių iš visų graikų tragedijų5. Lotynų kalba buvo parašytos tik dvi tragedijos. Pirmoji – Gajaus Julijaus Cezario, antroji – Lucijaus Anėjaus Senekos. Seneka savo kūrinyje pritaikė Sofoklio sugalvotą marą, panaudojo daug naujovių. Senekos tragedijoje, kitaip nei Sofoklio, vaizduojamas baisus pomirtinis pasaulis, iš požemių pasaulio iškviečiamas miręs karalius Lajas. Senekos Jokastė nusižudo scenoje, Sofoklio tragedijoje apie jos mirtį praneša tarnas. Senekos Edipas labiau kenčia dėl baimės ir kaltės, Sofoklio – skaudžiau išgyvena gėdos jausmą. Seneka, priešingai nei Sofoklis, nevaizduoja Edipo santykių su savo vaikais.
Senekos Pamišusio Herkulio siužetas labai panašus į Euripido Heraklio. Tarp graikų tragikų mitas apie Heraklį nebuvo populiarus. Nėra žinoma, ar be Senekos koks nors romėnų poetas buvo perkūręs Euripido tragediją, tačiau pantomimos teatre, ypač Senekos laikais, dažnai buvo vaidinamos adaptuotos graikų tragedijos pagal Edipo ir Herkulio mitus6. Romėnų poetas savo tragedijoje pritaikė daugumą Euripido naujovių. Pasak Apolodoro (II 4, 12), Heraklis savo žmoną Megarą ir vaikus nužudė ankstyvoje jaunystėje, o Euripidas vaizduoja, kad po paskutinio dvyliktojo žygdarbio – Cerberio paėmimo į nelaisvę. Tirono Liko paveikslas, Tesėjo įsikišimas ir Heraklio išvedimas į Atėnus – Euripido sugalvotos naujovės. Seneka siužetą šiek tiek pakeitė paskutiniame veiksme. Euripido Tesėjas (priešingai nei Senekos) nemini, kad Heraklį nuo kaltės apvalys dievas Arėjas (Gradyvas) (Sen. H. F. 1341–1343). Romėno tragedijoje ryški aliuzija į Aischilo Eumenides, kur vaizduojamas Orestas, apvalytas nuo kaltės ant Arėjo kalvos7. Euripido Heraklis savo žmonos ir vaikų nežudo scenoje, kaip Senekos herojus. Senekos Herkulis ne tik žudo scenoje, bet dar jo visus veiksmus bei jausmus nupasakoja scenoje esantis Amfitrionas. Romėnų poetas jau nevaizduoja deivių Iridės ir Lisos.
Šio straipsnio tikslas – išanalizuoti Senekos tragedijų herojų jausmus prieš ir po savo kaltės atpažinimo, kokie jausmai kyla, kaip Seneka juos perteikia. Lygindami dviejų Senekos tragedijų – Pamišęs Herkulis ir Edipas – herojų jausmų raišką, pamėginsime išryškinti atpažinimo tragedijoms būdingus bruožus ir svarbiausius herojų jausmus: dezintegracinę ir socialinę baimę, kaltę ir gėdą. Taip pat apžvelgsime naujausius Senekos dramų tyrinėjimus, pateiksime istorinių žinių apie Senekos laikų romėnų teatrą, pantomimos įtaką tragedijoms.