Straipsnyje telkiamasi į tapatybės konstravimą kelionių literatūroje apskritai, ir ši problema konkrečiai analizuojama Jurgos Ivanauskaitės kelionių knygoje Kelionė į Šambalą.
Kelionių naratyvas – tai ne tik svarbus kultūrinis dokumentas. Jis suponuoja ir tapatybės konstravimo problemą. Kelionėje susiduriame ne tik su kultūrine kitybe ir hibridiškumu; keliaujant savoji tapatybė atsiveria įvairiais požiūriais. Kelionė reiškia ir savęs atradimą. Analizės teorinis išeities taškas – Homi Bhabhos ir Stuarto Hallo kritinės nuostatos ir ideologinė pozicija: tapatybė konstruojama per santykį su kultūrine kitybe; tapatybė nėra stabili ir fiksuota, bet fluidiška, ji kinta priklausomai nuo vietos ir laiko; ją lemia ideologija, istorija, galios santykiai, konstruoja istorinės ir ideologinės diskursyvinės praktikos.
Šis kritinis žiūros taškas ir pasirenkamas Ivanauskaitės knygai analizuoti. Rytų ir Vakarų gyvenimo būdo ir vertybių supriešinimas, sakralus metaforiškas peizažas, mirties samprata Ivanauskaitės tekste tampa svarbiais tapatybės konstravimo elementais. Simboline prasme rašytojos kelionė į mitologizuojamus Rytus, mistinę Šambalą tampa jos sakralia vidine kelione į save, slaptas savo sielos gelmes, ieškant dvasingumo ir savęs tobulinimo, galimybių keisti savo asmenybę. Geografinė ir dvasinė kelionė siekiant pažinti kultūrinę kitybę transformuojama į savęs pažinimo piligrimystę.