Pasifajė, Dedalas ir keturi Apolono šventyklos reljefai (Vergilijus, Eneida 6.20–30)
Santrauka
Vergilijaus Eneidos struktūra yra griežta ir simetriška, kartais net matematiškai tiksli. Būtent griežta simetrinė kompozicija leidžia įžvelgti simbolinį aprašomų dalykų turinį. Pasakojimo struktūros ir simbolių lygmens sąsajos ypač akivaizdžios giesmių pradžioje esančiose ekfrazėse. Jos dažniausiai yra tarsi įvadas į giesmės turinį. Vienu metu apibendrindamos tai, kas yra įvykę, ir tai, kas turi įvykti, tokios ekfrazės įgauna simbolinę prasmę ir yra vienas iš poemos idėjinių akcentų. Griežta simetrija sudėliotos eilutės parodo, kad Eneidos šeštosios giesmės pradžioje esanti ekfrazė (6. 20–30), viena vertus, yra tarsi įvadas į būsimas Enėjo klajones po mirusiųjų pasaulio labirintus. Kita vertus, joje aprašyti keturi Apolono šventyklos durų reljefai įprasmina ir Enėjo praeitį ir jo laukiančią ateitį. Juose atsispindi mirtis ir kančia, auka ir meilė; taigi tuo pat metu reljefai apibendrina bendrą žmogiškąją patirtį.
