Ovidijui 8 m. po Kr. sukako 50 metų, jis buvo populiarus, mylimas, vertinamas. Meilės elegijų meistras, neseniai baigęs reikšmingą mitologinį epą Metamorfozės, galėjo mėgautis šlove. Ir tada, visiškai nelauktai, trenkė žaibas: imperatorius Augustas įsakė poetui tuojau pat išvykti iš Romos į Juodosios jūros pakrantėje esantį Tomų miestą (dabar Konstanca Rumunijoje). Tremties priežastys nebuvo nurodytos, teismo sprendimo taip pat nebuvo. Pats Ovidijus tas priežastis įvardijo kaip carmen et error (Trist. II, 207). Carmen suprantama tik kaip poema „Meilės menas“, o error Ovidijus aiškina įvairiai: „klaida“, „suklydimas“, „kvailumas“ (stultitia), „pamačiau kažką, ko matyt neturėjau“ (Trist. II, 103) ir kt. Mokslininkai taip pat pateikė daug spėliojimų ir aiškinimų, tačiau tikrosios priežastys taip ir liko neaiškios.
Tristijose atsiskleidžia sudėtingas adaptacijos ir asimiliacijos kelias, kurį nuėjo intelektualus romėnų poetas, ištremtas į barbarų gyvenamą kraštą, kur vyravo svetima kalba, svetimi papročiai, kur nebuvo įprasto Romoje kultūrinio sociumo, kur beveik kasdieną grėsė mirtis.
Ovidijus atsidūrė visiškai vienas svetimoje aplinkoje, ir tas skaudus vienatvės jausmas persmelkia Tristijas, suteikia joms dramatiškų intonacijų, nevilties gaidų. [...]