Straipsnis skiriamas Arvydo Šliogerio ryšiui su senovės graikais apmąstyti, koncentruojamasi į antrąjį jo filosofijos etapą, kuriame mintis įgyja baigtinį pavidalą, išskleidžiamos Niekio ir Esmo filosofemos. Šliogerio graikų recepcijai nuo pat pradžių būdingas prieštaringumas, matyti nuolatinis svyravimas tarp gilaus susižavėjimo ir stipraus kritiškumo. Kadangi graikai yra Šliogerio interpretacijos objektas, tikėtina, kad turinio daugialypumai egzistuoja jame savaime, judėjimas yra skiriamasis hermeneutikos bruožas. Šiuo atveju fiksuojami veikiau vienalaikiai, pačios krypties dviprasmiškumai, atsirandantys ne dėl to, kad yra formuojami skirtingu metu, kas įprastai suponuoja ir semantinę mąstymo perskyrą. Analizuojamos recepcijos paslankumo priežastys, aiškinamasi, kas grindžia pozityvią ir negatyvią žiūrą, siekiama nustatyti šių būsenų santykį, jos lygiavertės ar kuri nors įgyja persvarą? Tvirtinama, kad vertinant atsispindi pamatinių Šliogerio filosofijos sąvokų – Niekio ir Esmo ambivalencija, tai yra filosofiniai teigiamų ir neigiamų charakteristikų atitikmenys. Kitaip tariant, graikai, kaip pirmieji žmonės, autentiškiausiai įkūnija Niekio ir Esmo transcendentų veikseną – neperžengiant teorijos rėmų esminis žmogiškumo bruožas yra nuolatinis buvimas „tarp“, slinktis tarp priešiškų polių. Graikiškoji tradicija yra vienas iš tikrovės sluoksnių, kurį tiriant ir brandinama konceptuali mintis. Vis dėlto recepcijoje, žvelgiant į ją atsietai, tai gali tiek neatsispindėti, bet čia yra priešingai, todėl jos modalumas patvirtina (tiesos, atitikties tikrovei požiūriu) pačią filosofiją; efektą sukuria Šliogerio filosofavimo pobūdis – rašoma aistringai, nesisaugoma nenuoseklumų, kartojimosi.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.