Prarasto tautos epo beieškant: Auszros poeto Andriaus Vištelio poema „Kastītis ir Juraite“

Santrauka

 Straipsnyje aptariama poeto aušrininko, XIX a. II pusės tautinio atgimimo veikėjo Andriaus Vištelio rankraštinė poema „Kastītis ir Juraite“ (1889) ir joje pasirodanti utopinė lietuvių kultūros vizija. Kūrinys iki šiol nebuvo analizuotas, nors tai vienas iš pirmųjų tekstų lietuvių kalba apie Jūratės ir Kastyčio pasakojimą. Poema laikytina bandymu sukurti trūkstamąjį lietuvių tautinį epą besisteigiančiai moderniajai lietuvių tautinei bendruomenei. „Kastītis ir Juraite“ eilėse pasirodo Vištelio fragmentiška, nenuosekli lietuvių kultūros vizija. Rekonstruojamos poemoje pasirodančios kultūrinės įtampos, kultūrinės derybos, lietuvių kultūros vizija. Taip pat analizuojami poemoje iškylantys bendruomenę turėję vienyti vaizdiniai.
Pirmuose dviejuose straipsnio skyriuose aptariama poetinės ir kalbinės rekonstrukcijos paradigma bei jos reikšmingumas vieno iš Auszros iniciatorių kūrybinei programai, taip Vištelį galima įrašyti į Abiejų Tautų Respublikos romantizmo reikšminį lauką, o trečiame ir ketvirtame skyriuose analizuojama naujos egalitarinės visuomenės vizija poemoje „Kastītis ir Juraite“ XIX a. utopijų kontekste. Analizuojamoje poemoje iškyla „naujoji religija“, kuri turėjo sujungti pagoniškąją ir krikščioniškąją „tradicijas“. Aktualizuota Hugues Felicité Robert Lamennais filosofijos cirkuliacija Vištelio poemoje, patikslintos poemos sukūrimo aplinkybės ir iš juodraščių rekonstruota galima poemos reikšminė struktūra, taip siekiant papildyti Auszros diskursą.