Straipsnyje, remiantis fenomenologiniu požiūriu į jausmus, analizuojant vestuvines dainas ir su jomis susijusius vestuvių papročius, siekiama aprašyti vieno jausmo – gailesčio – patyrimo tarpasmeninį, kūniškąjį, vertybinį aspektus. Šiame straipsnyje dėmesys telkiamas tik į tas šios jausmo reikšmes, kurios nurodo į jautrų, supratingą asmens santykį su aplinkiniais. Gailesčio jausmas buvo svarbi kvalifikacija, kurią jaunoji vestuvių, moters iniciacijos į suaugusiųjų pasaulį, metu turėjo įrodyti. Viena iš socialinių gailesčio funkcijų – jausminio santykio su nauja šeima sukūrimas. Tik permainius naujos šeimos narių širdis iš rūsčių į gailestingas, jaunoji galėjo tapti naujos šeimos nare. Gailesčio išgyvenimas vestuvių metu telkė šeimą ir visą bendruomenę, pagrindė ir išreiškė pamatinę asmenis siejančią ir jų elgseną pagrindžiančią vertybinę nuostatą – buvimą, veikimą, atsižvelgiant į šalia esančiuosius. Laidotuvių ir vestuvinių raudų panašumas rodo, kad gailestis ne tik padėjo jaunamartei patirti esminę gyvenimo transformaciją, jis leido užmegzti ryšį su sakraliuoju, mirusiųjų pasauliu.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.