Šiame straipsnyje nagrinėjamas „(ne)laimingo princo“ motyvas, atpažįstamas Makso Frajaus romano „Geltonojo metalo raktas“ (2009) Hamleto ir Sidharthos personažuose, lygia greta detaliai analizuojamas šių tapatumų funkcionavimas plačioje ir intertekstualioje Vilniaus naratyvo erdvėje. Pasakojimas apie tai, kaip laimingas princas suvokia žmogaus kančią, susipina su pragaro ir rojaus, taip pat namų ar prarasto rojaus toposais. Svarbiausių tradicinių įvaizdžių dėka romane kuriama įkvėpimo ir beprotybės tema. Pastarieji atsiskleidžia kaip dinamiškos jėgos, darančios didžiulę įtaką visam supančiam pasauliui taip subalansuojant amžinosios kančios sampratą. Fokalizacijos pokytis leidžia iš naujo apmąstyti Sartre’o idėją, kad „Pragaras – tai kiti“. Straipsnyje pabrėžiamas autoriaus, gerai žinomų istorijų ir pasakų naratoriaus/pasakotojo vaidmuo, kai autorius suprantamas ir kaip realus asmuo, ir kaip literatūrinė mistifikacija. Straipsnyje parodoma, kaip pasakiškos „laimės“ sąvoka virsta prasmės įgijimo konceptu ir tampa būtina sąlyga herojaus individualizacijos kelyje.
Šis kūrinys yra platinamas pagal Kūrybinių bendrijų Priskyrimas 4.0 tarptautinę licenciją.